metų ratas. taisoma.

pavasaris

žali smilkalai pasklido erdvėj lietumi per kovą balandį gegužę
geltonas rankoves atsiraitoję debesys šypsnių strėles nutaikė į žemę
rožiniai putlūs avyčiai ant obelų nusileido o
melsvas pasaulis vaiko lietoj akvarelėj pakilo į tuščią erdvę
metus iš naujo rašyti

vasara

žaliai dėmėta varlė čežėdama vilkdalgiais kurklina apie
raudono saulės neono pulsą nesibaigiančių šokių aikštelėje
kur geltoną smilkstantį nerimą prakaitas aptek’ ražienomis
nuo birželio ach liepą rugpjūtį
karščio oranžinėj provėžoj auksą įkeisiu
už vandenį

ruduo

pilkas pastiręs lazdynas burblena po kojomis riešutą
rugsėjis dun spalis dan lapkritis
neatsisuk ir raudoną juoką į biliardą šermukšnių nuneš voverė
sužaidus su smiltpelėm pūstels geltoną žiedadulkių dvelksmą
ant miško kelių aksominiais grybenų pledais
leisimės jaukiai žiemoti

žiema

mėlyną skliautą atspindi stogai ir vienetiniai eglių kupolai
baltos snieguolių pragulos tavo palangėje kuičiasi
kai violetinę aušrą iš kamino sprindžiais matuoju
gruodžiais sausiais vasariais
plieno čiuožyklą pirštu nuvalydama
vedžioju juodai metų kontūrus