Урок 1
> Муж заходит в душ, в то время как
> его жена только закончила
> мыться.Раздается дверной
> звонок. Жена наскоро
> заворачивается в полотенце и
> бежит открывать. На пороге -
> сосед Боб. Только увидев её, Боб
> говорит: "Я
> дам Вам 800 долларов, если Вы
> снимете полотенце". Подумав
> пару секунд,
> женщина делает это и стоит перед
> Бобом голая. Боб дает ей 800
> долларов и
> уходит. Жена надевает полотенце
> обратно и возвращается в ванную.
> "Кто это
> был?" -спрашивает муж. "Боб,
> сосед", - отвечает жена.
> "Прекрасно, -
> говорит муж, - он ничего не
> говорил про 800 долларов, которые
> мне должен?"
> Мораль: делитесь с акционерами
> информацией о выданных кредитах,
> иначе Вы
> можете оказаться в неприятной
> ситуации.
>
> Урок 2
> Священник предлагает монахине
> подвезти ее. Сев в машину, она
> закидывает
> ногу за ногу, так, что бедро
> обнажается. Священнику с трудом
> удается
> избежать аварии. Выровняв
> машину, он украдкой кладет руку
> ей на
> ногу.Монахиня говорит: "Отец,
> Вы помните Псалом 129?"
> Священник убирает
> руку.Но, поменяв передачу, он
> опять кладет руку ей на ногу.
> Монахиня
> повторяет:"Отец, Вы помните
> Псалом 129?". Священник
> извиняется: "Простите,
> сестра, но плоть слаба".
> Добравшись до монастыря,
> монахиня тяжело вздыхает
> и выходит.Приехав в церковь,
> священник находит Псалом 129. В
> нем
> говорится: "Иди дальше и ищи,
> выше ты найдешь счастье".
> Мораль: если Вы плохо знаете
> свою работу, многие возможности
> для развития
> пройдут прямо у Вас перед носом.
>
> Урок 3
> Индейка говорила с быком. "Я
> мечтаю забраться на вершину
> дерева, -
> вздыхала она, - но у меня так мало
> сил"."Почему бы тебе не
> поклевать мой
> помет? - отвечал бык, - в нем много
> питательных веществ".Индейка
> склевала
> кучку помета, и это
> действительно дало ей
> достаточно сил, чтобы забраться
> на нижнюю ветку дерева. На
> следующий день, съев еще, она
> достигла второй
> ветки. Наконец, на четвертый
> день, индейка гордо сидела на
> вершине дерева.
> Там ее заметил фермер и сбил
> выстрелом из ружья.
> Мораль: манипуляции с дерьмом
> могут помочь вам забраться на
> вершину, но не
> удержат вас там.
>
> Урок 4
> Торговый представитель,
> секретарша и менеджер идут
> обедать и находят
> античную лампу. Они потирают ее,
> и из нее появляется Джин. Он
> говорит: "Я
> исполню по одному желанию
> каждого из вас"."Я первая, я
> первая!", - говорит
> секретарша. "Я хочу сейчас
> быть на Багамах, на катере, и не
> думать ни о
> чем". Пшш! Она
> исчезает."Теперь я, теперь
> я", - говорит торговый
> представитель. "Я хочу быть на
> Гавайях, отдыхать на пляже, с
> массажем,
> бесконечным запасом пинаколады
> и любовью всей моей жизни".
> Пшш! Он
> исчезает."Теперь твоя
> очередь", - говорит Джин
> менеджеру."Я хочу, чтобы те
> двое вернулись в офис после
> обеда"
> Мораль: всегда давайте Вашему
> боссу высказаться первым.
>
> Урок 5
> Орел сидел на дереве, отдыхал и
> ничего не делал. Маленький
> кролик увидел
> орла и спросил: "А можно мне
> тоже сидеть, как Вы, и ничего не
> делать?""Конечно, почему
> нет", - ответил тот. Кролик сел
> под деревом и
> стал отдыхать. Вдруг появилась
> лиса, схватила кролика и съела
> его.
> Мораль: чтобы сидеть и ничего не
> делать, вы должны сидеть очень,
> очень
> высоко.
>

čirčir

čir

Kovo 7 dieną galima ateiti į Nacionalinio Dramos teatro Mažąją salę (Gedimino pr. 4 arba iš Odminių g. pusės) ir visiškai nemokamai pasižiūrėti 2008 metų nominuotųjų mėgėjų teatrų bei vadovų paskelbimą laureatais, jų spektaklius ir Aukso Paukštės įteikimo iškilmes.
11:00 Ukmergės kultūros centro Katino Murklio lėlių teatro spektaklis pagal lietuvių liaudies pasaką "Molio Motiejukas".
13:30 Vilniaus kurčiųjų reabilitacijos centro liaudies teatro MIMIKA spektaklis J.Mažeikienės "Gyvasties prisilietimas".
16:00 Iškilmingas nominacijų teikimas
17:00 Pasvalio kultūros centro Šokio teatro TANGO AND spektaklis "...Arba aš..." A.Baricco istorijos "Šilkas" motyvais.

gerai visa tai

kai norisi kažką skaidraus parašyti, imi skirti tai vaikams arba naivuoliams, o išties esam tie ir tie, tik nesakom to ir to, ir tai taip paprasta kaip trys kapeikos; o dar dar gi visuomet juk kai rašai, tai savaip yra skaidru, skaidrina ar išsiskaidrina, tai savaime visa, ką rašai yra vaikams, tai yra visiems ir visi mes esam mažiukai. ir žemė mūsų mažiukė. tik nesakyk oj oj oj apie planetas svaičioja. nesakyk, kad kartais nepakyli mintimis VIRŠ, o iš ten juk ji tikrai mažiukė. ir kai Irna atsiuntė tą internautinį daiktą, rodos kas čia tokio, pilnas internetas tų planetų, bet tai tiesiog priminė. priminė. gerai yra kartais ką nors prisiminti. ypač, kad šakės bus žemei. kad ir po milijono metų. o kas ten žino, o gal po tūkstančio. ims ir bus. ech.

Pienės pūko planetoje gyveno dviese: Mozabitė, supraskite pretenzinga kamanė, ir Dundulis, mažas tylus lapgraužys, visą savo egzistencijos laiką svajojęs prabilti į ją – savo svajonių bitę. Tačiau jis nedrįso užkalbinti zyziančios Mozabitės. Jau ištisas dvi savaites nedrįso. Kartais pasiryždavo, rodos tuoj tuoj prabils, sparnelius tik stipriau prispausdavo prie čežančio savo kūnelio ir… Nespėdavo, nes kamanė, atsainiai tarstelėjusi „Aš į brūzzzgynus“, išzvimbdavo dar žydinčių augalų garso takeliais į popiečio pasimatymus.
    Po kiekvieno kamanės kreipimosi, tegul tai būna atsainus „Aš į brūzgynus“, Dundulis smagiai suvirpėdavo, sparniukais lyg plunksnomis sududendavo į savo gležną kūnelį ir laukdavo jos grįžtant. Ji ir vėl su manimi kalbėjosi, – išdidžiai galvodavo jis, purtydamas savo sulipusią galvelę prieš rasos veidrodėlį, – o aš vėl nieko neatsakiau… Ir mūsų bendravimas jau turi savas tradicijas… Dundulis tikėjo, kad taip viskas ir turi būti.
    Kartą Mozabitė grįžo anksčiau nei bet kada ir šlumštelėjo į judviejų pūką, sumaigydama keletą pasvirusių virbelių. Maži skėčiai aikštingai pakilo į orą, ir Dundulis suprato, kad kažkas šiandien ne taip. Jis yrėsi artyn. Vėjas šiureno papurusius sparnelius. Jis vylėsi tradicijos tęstinumo.
    Kamanė gulėjo užmetusi kojeles ant papurusio savo pilvelio ir zyzė: Zzz. Dundulis priartėjo tiek, kad kamanė jį galėtų matyti, ir palinko virš jos. Zzz, – duslus, bet jaukus zyzimas vėrė Dundulio širdelę. Dar ir dar tiek, ir dar dukart tiek laiko Dundulis tegirdėjo: Zzz.
    Laikas. Šiandien tai įvyks. Aš prabilsiu. Mano svajonių kamanė tai išgirs. Jis susikaupė, labai įsitempė, sparnelius prispaudė prie kūno ir išsižiojo pirmam savo žodžiui. Atrodė lyg pasistiebęs šokėjas, tik ką atlikęs sudėtingiausią piruetą. Mozabitė tebezyzė: Zzz. Trumpais zuzenimais ir pauzėmis turtindama jųdviejų namų – Pūko planetos – garsų pasaulį. Jokio kito garso nesigirdėjo. Dundulis taip pat savęs negirdėjo. Nors jam atrodė, kad jis jau išpasakojo jai visą savo gyvenimą, apsakė visus jausmus, išdainavo svajones ir pasidžiaugė jųdviejų tradicijomis. Mozabitė nekeitė kūnelio padėties, tik truputį dusliau zyzė: Zzz.
    Gal ji mane girdėjo?.. Dundulis nežinojo, kaip reikia save girdėti. O gal tai normalu, – savęs negirdėti kalbant. O kiti tuo metu tave paprasčiausiai išgirsta. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Taip pagalvojęs, jis įsitikino savo teisumu: kamanė mane išgirdo. Jis įsidrąsinęs pasilenkė virš jos ir paropojo artyn tiek, kad galėtų matyti jos akis. Akys buvo didžiulės, labai gražios ir iškalbingos. Jose Dundulis pamatė save, savo Pūko planetos atspindį ir vieną skriejantį mažytį skėtį. „Puiku“, – ji galvoja apie mane. Ir Dundulis laimingas atsikvėpė. Toks laimingas jis dar niekad nebuvo. Jis išdrįso prakalbinti savo Kamanę, jis pasakojo jai apie jųdviejų tradicijas, ji visa tai suprato ir atspindėjo savo žvilgsniu jam. Štai koks gražus ir paprastas pasaulis. Dundulis ramus įsitaisė tarp dviejų pūko virbelių ir užsnūdo, laukdamas rytojaus popietės, kai vėl galės išgirsti savo kamanę sakant: „Aš į brūzzzgynus…“. Tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.

Pienės pūko planetoje gyveno dviese: Mozabitė, supraskite pretenzinga kamanė, ir Dundulis, mažas tylus lapgraužys, visą savo egzistencijos laiką svajojęs prabilti į ją – savo svajonių bitę. Tačiau jis nedrįso užkalbinti zyziančios Mozabitės. Jau ištisas dvi savaites nedrįso. Kartais pasiryždavo, rodos tuoj tuoj prabils, sparnelius tik stipriau prispausdavo prie čežančio savo kūnelio ir… Nespėdavo, nes kamanė, atsainiai tarstelėjusi „Aš į brūzzzgynus“, išzvimbdavo dar žydinčių augalų garso takeliais į popiečio pasimatymus.
    Po kiekvieno kamanės kreipimosi, tegul tai būna atsainus „Aš į brūzgynus“, Dundulis smagiai suvirpėdavo, sparniukais lyg plunksnomis sududendavo į savo gležną kūnelį ir laukdavo jos grįžtant. Ji ir vėl su manimi kalbėjosi, – išdidžiai galvodavo jis, purtydamas savo sulipusią galvelę prieš rasos veidrodėlį, – o aš vėl nieko neatsakiau… Ir mūsų bendravimas jau turi savas tradicijas… Dundulis tikėjo, kad taip viskas ir turi būti.
    Kartą Mozabitė grįžo anksčiau nei bet kada ir šlumštelėjo į judviejų pūką, sumaigydama keletą pasvirusių virbelių. Maži skėčiai aikštingai pakilo į orą, ir Dundulis suprato, kad kažkas šiandien ne taip. Jis yrėsi artyn. Vėjas šiureno papurusius sparnelius. Jis vylėsi tradicijos tęstinumo.
    Kamanė gulėjo užmetusi kojeles ant papurusio savo pilvelio ir zyzė: Zzz. Dundulis priartėjo tiek, kad kamanė jį galėtų matyti, ir palinko virš jos. Zzz, – duslus, bet jaukus zyzimas vėrė Dundulio širdelę. Dar ir dar tiek, ir dar dukart tiek laiko Dundulis tegirdėjo: Zzz.
    Laikas. Šiandien tai įvyks. Aš prabilsiu. Mano svajonių kamanė tai išgirs. Jis susikaupė, labai įsitempė, sparnelius prispaudė prie kūno ir išsižiojo pirmam savo žodžiui. Atrodė lyg pasistiebęs šokėjas, tik ką atlikęs sudėtingiausią piruetą. Mozabitė tebezyzė: Zzz. Trumpais zuzenimais ir pauzėmis turtindama jųdviejų namų – Pūko planetos – garsų pasaulį. Jokio kito garso nesigirdėjo. Dundulis taip pat savęs negirdėjo. Nors jam atrodė, kad jis jau išpasakojo jai visą savo gyvenimą, apsakė visus jausmus, išdainavo svajones ir pasidžiaugė jųdviejų tradicijomis. Mozabitė nekeitė kūnelio padėties, tik truputį dusliau zyzė: Zzz.
    Gal ji mane girdėjo?.. Dundulis nežinojo, kaip reikia save girdėti. O gal tai normalu, – savęs negirdėti kalbant. O kiti tuo metu tave paprasčiausiai išgirsta. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Taip pagalvojęs, jis įsitikino savo teisumu: kamanė mane išgirdo. Jis įsidrąsinęs pasilenkė virš jos ir paropojo artyn tiek, kad galėtų matyti jos akis. Akys buvo didžiulės, labai gražios ir iškalbingos. Jose Dundulis pamatė save, savo Pūko planetos atspindį ir vieną skriejantį mažytį skėtį. „Puiku“, – ji galvoja apie mane. Ir Dundulis laimingas atsikvėpė. Toks laimingas jis dar niekad nebuvo. Jis išdrįso prakalbinti savo Kamanę, jis pasakojo jai apie jųdviejų tradicijas, ji visa tai suprato ir atspindėjo savo žvilgsniu jam. Štai koks gražus ir paprastas pasaulis. Dundulis ramus įsitaisė tarp dviejų pūko virbelių ir užsnūdo, laukdamas rytojaus popietės, kai vėl galės išgirsti savo kamanę sakant: „Aš į brūzzzgynus…“. Tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.

Pienės pūko planetoje gyveno dviese: Mozabitė, supraskite pretenzinga kamanė, ir Dundulis, mažas tylus lapgraužys, visą savo egzistencijos laiką svajojęs prabilti į ją – savo svajonių bitę. Tačiau jis nedrįso užkalbinti zyziančios Mozabitės. Jau ištisas dvi savaites nedrįso. Kartais pasiryždavo, rodos tuoj tuoj prabils, sparnelius tik stipriau prispausdavo prie čežančio savo kūnelio ir… Nespėdavo, nes kamanė, atsainiai tarstelėjusi „Aš į brūzzzgynus“, išzvimbdavo dar žydinčių augalų garso takeliais į popiečio pasimatymus.
    Po kiekvieno kamanės kreipimosi, tegul tai būna atsainus „Aš į brūzgynus“, Dundulis smagiai suvirpėdavo, sparniukais lyg plunksnomis sududendavo į savo gležną kūnelį ir laukdavo jos grįžtant. Ji ir vėl su manimi kalbėjosi, – išdidžiai galvodavo jis, purtydamas savo sulipusią galvelę prieš rasos veidrodėlį, – o aš vėl nieko neatsakiau… Ir mūsų bendravimas jau turi savas tradicijas… Dundulis tikėjo, kad taip viskas ir turi būti.
    Kartą Mozabitė grįžo anksčiau nei bet kada ir šlumštelėjo į judviejų pūką, sumaigydama keletą pasvirusių virbelių. Maži skėčiai aikštingai pakilo į orą, ir Dundulis suprato, kad kažkas šiandien ne taip. Jis yrėsi artyn. Vėjas šiureno papurusius sparnelius. Jis vylėsi tradicijos tęstinumo.
    Kamanė gulėjo užmetusi kojeles ant papurusio savo pilvelio ir zyzė: Zzz. Dundulis priartėjo tiek, kad kamanė jį galėtų matyti, ir palinko virš jos. Zzz, – duslus, bet jaukus zyzimas vėrė Dundulio širdelę. Dar ir dar tiek, ir dar dukart tiek laiko Dundulis tegirdėjo: Zzz.
    Laikas. Šiandien tai įvyks. Aš prabilsiu. Mano svajonių kamanė tai išgirs. Jis susikaupė, labai įsitempė, sparnelius prispaudė prie kūno ir išsižiojo pirmam savo žodžiui. Atrodė lyg pasistiebęs šokėjas, tik ką atlikęs sudėtingiausią piruetą. Mozabitė tebezyzė: Zzz. Trumpais zuzenimais ir pauzėmis turtindama jųdviejų namų – Pūko planetos – garsų pasaulį. Jokio kito garso nesigirdėjo. Dundulis taip pat savęs negirdėjo. Nors jam atrodė, kad jis jau išpasakojo jai visą savo gyvenimą, apsakė visus jausmus, išdainavo svajones ir pasidžiaugė jųdviejų tradicijomis. Mozabitė nekeitė kūnelio padėties, tik truputį dusliau zyzė: Zzz.
    Gal ji mane girdėjo?.. Dundulis nežinojo, kaip reikia save girdėti. O gal tai normalu, – savęs negirdėti kalbant. O kiti tuo metu tave paprasčiausiai išgirsta. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Taip pagalvojęs, jis įsitikino savo teisumu: kamanė mane išgirdo. Jis įsidrąsinęs pasilenkė virš jos ir paropojo artyn tiek, kad galėtų matyti jos akis. Akys buvo didžiulės, labai gražios ir iškalbingos. Jose Dundulis pamatė save, savo Pūko planetos atspindį ir vieną skriejantį mažytį skėtį. „Puiku“, – ji galvoja apie mane. Ir Dundulis laimingas atsikvėpė. Toks laimingas jis dar niekad nebuvo. Jis išdrįso prakalbinti savo Kamanę, jis pasakojo jai apie jųdviejų tradicijas, ji visa tai suprato ir atspindėjo savo žvilgsniu jam. Štai koks gražus ir paprastas pasaulis. Dundulis ramus įsitaisė tarp dviejų pūko virbelių ir užsnūdo, laukdamas rytojaus popietės, kai vėl galės išgirsti savo kamanę sakant: „Aš į brūzzzgynus…“. Tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.

Pienės pūko planetoje gyveno dviese: Mozabitė, supraskite pretenzinga kamanė, ir Dundulis, mažas tylus lapgraužys, visą savo egzistencijos laiką svajojęs prabilti į ją – savo svajonių bitę. Tačiau jis nedrįso užkalbinti zyziančios Mozabitės. Jau ištisas dvi savaites nedrįso. Kartais pasiryždavo, rodos tuoj tuoj prabils, sparnelius tik stipriau prispausdavo prie čežančio savo kūnelio ir… Nespėdavo, nes kamanė, atsainiai tarstelėjusi „Aš į brūzzzgynus“, išzvimbdavo dar žydinčių augalų garso takeliais į popiečio pasimatymus.
    Po kiekvieno kamanės kreipimosi, tegul tai būna atsainus „Aš į brūzgynus“, Dundulis smagiai suvirpėdavo, sparniukais lyg plunksnomis sududendavo į savo gležną kūnelį ir laukdavo jos grįžtant. Ji ir vėl su manimi kalbėjosi, – išdidžiai galvodavo jis, purtydamas savo sulipusią galvelę prieš rasos veidrodėlį, – o aš vėl nieko neatsakiau… Ir mūsų bendravimas jau turi savas tradicijas… Dundulis tikėjo, kad taip viskas ir turi būti.
    Kartą Mozabitė grįžo anksčiau nei bet kada ir šlumštelėjo į judviejų pūką, sumaigydama keletą pasvirusių virbelių. Maži skėčiai aikštingai pakilo į orą, ir Dundulis suprato, kad kažkas šiandien ne taip. Jis yrėsi artyn. Vėjas šiureno papurusius sparnelius. Jis vylėsi tradicijos tęstinumo.
    Kamanė gulėjo užmetusi kojeles ant papurusio savo pilvelio ir zyzė: Zzz. Dundulis priartėjo tiek, kad kamanė jį galėtų matyti, ir palinko virš jos. Zzz, – duslus, bet jaukus zyzimas vėrė Dundulio širdelę. Dar ir dar tiek, ir dar dukart tiek laiko Dundulis tegirdėjo: Zzz.
    Laikas. Šiandien tai įvyks. Aš prabilsiu. Mano svajonių kamanė tai išgirs. Jis susikaupė, labai įsitempė, sparnelius prispaudė prie kūno ir išsižiojo pirmam savo žodžiui. Atrodė lyg pasistiebęs šokėjas, tik ką atlikęs sudėtingiausią piruetą. Mozabitė tebezyzė: Zzz. Trumpais zuzenimais ir pauzėmis turtindama jųdviejų namų – Pūko planetos – garsų pasaulį. Jokio kito garso nesigirdėjo. Dundulis taip pat savęs negirdėjo. Nors jam atrodė, kad jis jau išpasakojo jai visą savo gyvenimą, apsakė visus jausmus, išdainavo svajones ir pasidžiaugė jųdviejų tradicijomis. Mozabitė nekeitė kūnelio padėties, tik truputį dusliau zyzė: Zzz.
    Gal ji mane girdėjo?.. Dundulis nežinojo, kaip reikia save girdėti. O gal tai normalu, – savęs negirdėti kalbant. O kiti tuo metu tave paprasčiausiai išgirsta. Svarbu žinoti, ką nori pasakyti. Taip pagalvojęs, jis įsitikino savo teisumu: kamanė mane išgirdo. Jis įsidrąsinęs pasilenkė virš jos ir paropojo artyn tiek, kad galėtų matyti jos akis. Akys buvo didžiulės, labai gražios ir iškalbingos. Jose Dundulis pamatė save, savo Pūko planetos atspindį ir vieną skriejantį mažytį skėtį. „Puiku“, – ji galvoja apie mane. Ir Dundulis laimingas atsikvėpė. Toks laimingas jis dar niekad nebuvo. Jis išdrįso prakalbinti savo Kamanę, jis pasakojo jai apie jųdviejų tradicijas, ji visa tai suprato ir atspindėjo savo žvilgsniu jam. Štai koks gražus ir paprastas pasaulis. Dundulis ramus įsitaisė tarp dviejų pūko virbelių ir užsnūdo, laukdamas rytojaus popietės, kai vėl galės išgirsti savo kamanę sakant: „Aš į brūzzzgynus…“. Tiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.