Rašyk
Eilės (78128)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10914)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2005-04-13 21:59
nejausk nudesiu

***

mano gyvenimo dienos bėga pirmyn,visai manęs nelaukdamos ir apie mane negalvodamos. mano muzika gimsta kaskart,kai žmonės eina miegoti.anksti ryte,švintant.arba diena.. bet pietų miegas ne toks skanus.ir sapnai ne tokie spalvoti.. mano pirštai bėga aukštyn. tavo tobulai sudėtu kūnu.sustoja ties lūpomis. jaučiu,kaip visos mane užvaldžiusios nuodėmingos mintys verčia bėgt.rankos nevalingai trūkčioja.nebejaučiu ar dar kvėpuoju. dabar aš vasara ir žiema, naktis ir diena, vandenyno vienuma ir minios šauksmas,pagalbos prašymas ir vyturių nubudimas. Pavasariui prašvitus. Kaip gaivus rytas,pažadinęs vakar, kaip perkūno griausmas, laukiantis atpildo už išgąsdintas, duoną praradusias žemės skruzdėles. ateinu..
visai viena. ir žodžiai atsimuša į perregimą sieną. nuo išorinių veidų skiriančią. visai žemai. paguldžiusi ausį ant geležinkelio bėgių.šaižaus praeities klyksmo klausydama.išėję žmonės nebegrįžta.visai..
o dabar aš susiimu už galvos. o dabar aš žinau,ka turiu daryti. o dabar tik aš būsiu žiema.tik man vandenyans.tik dėl manęs prašymas. o dabar.. viskas bus kitaip.
smegenis spaudžia praeitų metų gausmas, mintys iš vakar ir pasiliko vakar. o man-tik veriantis pavasario aidas. šaindien prasidėjo žiema.
nersiu.
į savo betoninį sapną. sušalusiais smegenų greitkeliais vis dar teka kartūs gyvenimo syvai. paliegusios varnos-gyvieji mirties pranašai. sukdami ratus virš dangaus, neapglėbiamuose toliuose,imituoja kovą,viltį ir ateities triukšmą.
tikiu. rytoj sugrįšiančia viltimi. rizikuoti neverta. mano žingsnių antspaudai turi išlikti ir baigtis Everesto viršūnėje.su šalia plėvesuojančia vėliava. ne balta..
ir visai nebešalta. ir gatvių žibintai apšviečia daugybę fizionomijų. dar neatpažįstamų. juk vakar lijo naktimi.. ir visai nesvarbu, kad žmogui duota tiek nedaug. kartais užtenka pajusti tave. kartais užtenka žinosi, kad sniegas tirpstantis delne, saulės šviesa, nustelbianti naktį, gaivinantis šauksmas, kai žodžių nelieka, tyras svaigulys, verčiantis laukti rytojaus, vėjas plaukuose,pasilikęs nuo vakar.. tai tu. viskas esi tu, kol moki būti. laukti laukti laukti.. laukimas juk pats blogiausias dalykas. niekada nežinosi, ar ta ateitis,kurios akimirkomis gyveni, iš tiesų taps ateitimi. Kiekviena ateitis baigiasi kiekvieną tūkstantąją sekundės dalį, virsdama praeitimi. o todėl dabarties nėra. jos tiesiog niekada ir nebuvo. man labai liūdna tai sakyti, bet jos niekada ir nebus. ir visi tie, gyvenantys dėl šaindien ir nerizikuojantys dėl rytojaus niekada neišgyvens, nes juk "šiandien" nėra..
o dabar.. dabar aš žinau, "dabar" nėra. o dabar.. aš vis dar neri[zikuoj]u. nes juk aš vasara. o vasara juk nelyja..
2005-03-13 21:57
nejausk nudesiu

***

saulutčiukas.
2005-03-10 20:01
nejausk nudesiu

***

aš nenorėjau,bet tavo liūnas atsivėrė tiesiog ant žemės,tiesiai po kojom ir įtraukė mane visą gilyn.
aš netikėjau,kad tavo žodžiai gali nešti į šalis auksinėm piramidėm išdabintas.

ir ateis ta akimirka,kada paleisiu tave iš savo glėbio ir tyliai būsiu ten,kur manęs niekas nelaukia. aš žinau.mes verksim..tyrai ir atvirai. tik niekas nematys,negirdės,nepajaus,nepalies.. visa tai,kas tyriausia, vyksta viduje. visada..
ateis rugpjūtis,kada kris žvaigždės, lyg rytmetinės ašaros,kai nutrauktos stygos smigdavo į širdį-kur labiausiai skauda.tik tu ir muzika ten gali patekti.visa kita per daug šalta,kad ištirpdytų visą tai,kas varžo.
ir viskas toliau tekės sava vaga-niekas nepastebės,koks atšiaurus vėjas,kokie akli paukščiai,kokie stiprus kančios pančiai,koks apsiniaukęs dangus,kokios apsiblaususios akys,kaip arti prarajos dugnas. kai tu toli..
o ar kas nors supras, kodėl žodžiai tampa beprasmiais ir dusliai nuaidi tyloje, lyg skrietų kažkur į kitą pasaulio kraštą? o ar kas nors pajus aplink sklandančią viltį,kasdien kylantį nerimą ir begalinį laukimą, kai sėdi lyg ant didelio kalno, aukštai aukštai,kur matosi visa niūri padangė prieš pat užgimstant rytui. tuomet, kai ji tamsiausia. tuomet, kai šviesa,akimirką pavėlavus, gali pranašauti pražutį. kaskart,kai mano ranka paklysta tavo delne..
kaskart,kai tavo skaidrios akys leidžia jose skandinti save,pamirštant kas esu ir pakilti į aukštumų aukštumas,kur nebaisūs žemės ašmenys.. kai tu šalia.
2005-01-13 21:05
nejausk nudesiu

***

jei tu ten buvai, gal tu dar esi
2004-12-30 00:53
nejausk nudesiu

***

noriu pavasario, kai viskas kvepia alyvom
arba rudens.. ir to kvapo po lietaus, pačio nuostabiausio pasaulyje..
2004-12-28 22:58
nejausk nudesiu

***

išlipi iš lovos. pirmyn, atgal. pirmyn. nervingi žingsniai,nuorūka ant žemės. užminu. basa koja. žingsniai artėja vieni prie kitų. sustoja. visai šalia.

^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^^

atrodo, tai jau 2 bemiegė naktis. negaliu tiksliai pasakyti. gal čia tik mano vaizduotė. gal nebeskiriu dienos nuo nakties. gal guliu duobėj-viso pasaulio nuodėmių.
tiesiog kvėpuoju naktimi, net tada kai aušta.12 sekundžių iki saulėlydžio, atrodo tiek nedaug. bet taip skauda.. o gal minučių, gerai neprisimenu, tik žinau, kad turi skaudėti.
gal dėl to ir skauda. kai keliuos, kai einu, kai sėdžiu, kai dainuoju, kai bėgu, kai laukiu, kai meldžiuos.. gal todėl ir skauda, nes.. aš juk žinau, kad.. turi skaudėti.
tavo unikaliu braižu suraižytos smegenys, nuo per didelio širdies plakimo iššokusios kraujagyslės, o gal tai sumaizgytos venos, kad kraujas į ją nepatektų. viltis pageltonavusi nuo cigarečių skonio (jau netik įsivaizduojamo). dar pyktis, pyktis.. toks bekraštis, rankomis neapčiuopiamas, kaip šimtametis ąžuolas-šaknis suleidęs giliai į žemę, tvirtas ir nepalaužiamas.
ir visa tai yra manyje. ir visa tai, esu aš, nes žinau, kad kitaip būti šiąnakt negalima.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

kiekvienam rytojui atėjus, nusišypsau. ne sau, ne tau, ne jums. nusišypsau tiesiog todėl, kad reikia.

_____________________________

ima atrodyti, kad jie visi žino, ką veikiau vakar. mano akys išduoda visą tave, tu jose gyveni, o jie.. jie tavęs ieško. visi štampuotieji, ištikimi krintančio dolerio kurso vergai, ieško kitų štampuotųjų.
užsimerkiu. noriu palyst po stalu, bet suprnatu, jog taip viskas atrodys dar neįtikinamiau.
kažkaas tyliai sušnabžda mano vardą..
garsas iš anapus.kodėl jie mane vadina vardu?maniau,12sec dar nepraėjo.. net joms praėjus noriu toliau BŪTI. tik ne tuo, kuo esu..
2004-11-20 19:37
nejausk nudesiu

***

visi prarasti jausmai eina šalia. žingsnis žingsnin su laiku. su manimi. su likimu. su viskuo, kas skaudina.
supuosi fotelyje. įsivaizduoju, kad jis supamas. ant aukščiausio pastato mano mieste [įsivaizduoju, kad pasaulio].
kiekvienas žmogus yra nuteistas-negalėjimas pasipriešinti tam, kam esi sutvertas veda į pražūtį. kad ir kaip kvailai besielgčiau, kiekvienas,net ir pats absurdiškiausias mano veiksmas yra suplanuotas. tai mane trigdo. jaučiuosi valdoma. kažko iš dangaus. o galbūt tavęs.
ir visuomet galvojau, kad žmonės gali patys pasirinkti tai, ką nori jausti.
ir visuomet galvojau, kad žmonės gali patys pasirinkti, kuriuo keliu nori eiti.
ir visuomet tikėjau, akd visa tai, apie ką galvoju yra tikra.
ir visuomet klydau.

pasaulis nestovi vietoje. pasaulis bėga ir tempia visus iš paskos. ant šilkinių siūlų, kuriuos nutraukus ateina tiesiog Niekas. ta didinga, poetų aprašytoji mirtis.
kam reikalignas tikėjimas, jei jis visuomet nuvędęs į aklavietę tave palieka? kam reikalingas jausmas, kuris priverčia tave būti laimingu, tik tam, kad jam pasibaigus būtum 10000 kartu nelaimingesnis nei prieš tai?
kam reikalingi žodžiai, jei tyla galima pasakyti daugiau?
kam reikalinga tyla, jei mano tylos niekas nemoka išgirsti?
kam reikalingi žmonės, jei jie vis tiek visada gyvena sau?
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko, ką norėjau matyti laimingą.
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko, ką norėjau matyti
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko
o aš visada norėjau gyventi
o aš visada norėjau
o aš.. visada
visada
2004-11-04 19:26
nejausk nudesiu

***

nemoku
2004-11-04 12:38
nejausk nudesiu

***

atsisėdau ant kelkraščio. grubiai užmečiau koją ant kojos. užverčiau galva į viršų, giliai atsikvėpiau.
dangus kartais teisingas. tik tie kas moka, gali jį pasiekti.

nerangiai prisidegiau cigaretę. grakščiai atmečiau mažajį pirštelį į šoną. pritraukiau ją prie lūpų. įtraukiau. nedaug. išpūčiau. trigubai daugiau. įtraukiau. ir vėl nedaug. išpūčiau. kaip visada.

tyras rūkas. atrodo, viskas aplink pamažu tirpsta paslapties gniaužtuose. norisi jį išsklaidyti kaip dūmus-švelniai papūtus. nepavyksta. einu lėtais, mažais, atsargiais žingsneliais. lyg per įskilusį stiklą, esantį virš žemės ir žinodama, akd vienas neteisingas judesys grąžins mane atgal. atrodo koją ištiesus per toli, jos nebematysiu. o gal tiesiog atiduosiu kažkam kitam, ko negaliu pažinti. nežinomybė baugina.

koks vis dėl to netobulas tas pasaulis - visos formos ir spalvos išnyksta, iš žmonių lieka tik beformiai siluetai, o jei kažkas iš viršaus labai labai pasistengs, net nebegali matyti savo paties šešėlio viršūnės.
kokie vis dėl to netobuli tie žmonės - tikisi, kad laimę kas nors nuleis iš dangaus, arba atneš ant auksinės lėkštelės. tokios viltys nutėškia tik geležinę skrynią ašaroms rinkti. kurios paskui neturi kur dėti, nes juk verkti irgi reikia mokėti.
koks vis dėl to netobulas tas ruduo - kaip ir visi metų laikai - kad ir koks bebūtų, vis tiek blogai.

tolumoj matėsi žmonės. na nevisai žmonės, greičiau jau jų kūno dalys. atsisėdau ir apsimečiau, kad kažko laukiu.
o gal iš tikrųjų tikėjaus konors sulaukt,nežinau.kartais darosi sunku suprast save. arba atrast tikruosius ketinimus tarp daugybės apgaulingų minčių.

noriu,kad manęs kas nors lauktų
2004-10-26 20:56
nejausk nudesiu

***

tuščia aš dabar.
visai visai.
gal laiminga.
o gal tiesiog pavargus.


1 2 3 4 5 6 7 8
[iš viso: 73]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą