aš nenorėjau,bet tavo liūnas atsivėrė tiesiog ant žemės,tiesiai po kojom ir įtraukė mane visą gilyn.
aš netikėjau,kad tavo žodžiai gali nešti į šalis auksinėm piramidėm išdabintas.

ir ateis ta akimirka,kada paleisiu tave iš savo glėbio ir tyliai būsiu ten,kur manęs niekas nelaukia. aš žinau.mes verksim..tyrai ir atvirai. tik niekas nematys,negirdės,nepajaus,nepalies.. visa tai,kas tyriausia, vyksta viduje. visada..
ateis rugpjūtis,kada kris žvaigždės, lyg rytmetinės ašaros,kai nutrauktos stygos smigdavo į širdį-kur labiausiai skauda.tik tu ir muzika ten gali patekti.visa kita per daug šalta,kad ištirpdytų visą tai,kas varžo.
ir viskas toliau tekės sava vaga-niekas nepastebės,koks atšiaurus vėjas,kokie akli paukščiai,kokie stiprus kančios pančiai,koks apsiniaukęs dangus,kokios apsiblaususios akys,kaip arti prarajos dugnas. kai tu toli..
o ar kas nors supras, kodėl žodžiai tampa beprasmiais ir dusliai nuaidi tyloje, lyg skrietų kažkur į kitą pasaulio kraštą? o ar kas nors pajus aplink sklandančią viltį,kasdien kylantį nerimą ir begalinį laukimą, kai sėdi lyg ant didelio kalno, aukštai aukštai,kur matosi visa niūri padangė prieš pat užgimstant rytui. tuomet, kai ji tamsiausia. tuomet, kai šviesa,akimirką pavėlavus, gali pranašauti pražutį. kaskart,kai mano ranka paklysta tavo delne..
kaskart,kai tavo skaidrios akys leidžia jose skandinti save,pamirštant kas esu ir pakilti į aukštumų aukštumas,kur nebaisūs žemės ašmenys.. kai tu šalia.