atsisėdau ant kelkraščio. grubiai užmečiau koją ant kojos. užverčiau galva į viršų, giliai atsikvėpiau.
dangus kartais teisingas. tik tie kas moka, gali jį pasiekti.

nerangiai prisidegiau cigaretę. grakščiai atmečiau mažajį pirštelį į šoną. pritraukiau ją prie lūpų. įtraukiau. nedaug. išpūčiau. trigubai daugiau. įtraukiau. ir vėl nedaug. išpūčiau. kaip visada.

tyras rūkas. atrodo, viskas aplink pamažu tirpsta paslapties gniaužtuose. norisi jį išsklaidyti kaip dūmus-švelniai papūtus. nepavyksta. einu lėtais, mažais, atsargiais žingsneliais. lyg per įskilusį stiklą, esantį virš žemės ir žinodama, akd vienas neteisingas judesys grąžins mane atgal. atrodo koją ištiesus per toli, jos nebematysiu. o gal tiesiog atiduosiu kažkam kitam, ko negaliu pažinti. nežinomybė baugina.

koks vis dėl to netobulas tas pasaulis - visos formos ir spalvos išnyksta, iš žmonių lieka tik beformiai siluetai, o jei kažkas iš viršaus labai labai pasistengs, net nebegali matyti savo paties šešėlio viršūnės.
kokie vis dėl to netobuli tie žmonės - tikisi, kad laimę kas nors nuleis iš dangaus, arba atneš ant auksinės lėkštelės. tokios viltys nutėškia tik geležinę skrynią ašaroms rinkti. kurios paskui neturi kur dėti, nes juk verkti irgi reikia mokėti.
koks vis dėl to netobulas tas ruduo - kaip ir visi metų laikai - kad ir koks bebūtų, vis tiek blogai.

tolumoj matėsi žmonės. na nevisai žmonės, greičiau jau jų kūno dalys. atsisėdau ir apsimečiau, kad kažko laukiu.
o gal iš tikrųjų tikėjaus konors sulaukt,nežinau.kartais darosi sunku suprast save. arba atrast tikruosius ketinimus tarp daugybės apgaulingų minčių.

noriu,kad manęs kas nors lauktų