mano gyvenimo dienos bėga pirmyn,visai manęs nelaukdamos ir apie mane negalvodamos. mano muzika gimsta kaskart,kai žmonės eina miegoti.anksti ryte,švintant.arba diena.. bet pietų miegas ne toks skanus.ir sapnai ne tokie spalvoti.. mano pirštai bėga aukštyn. tavo tobulai sudėtu kūnu.sustoja ties lūpomis. jaučiu,kaip visos mane užvaldžiusios nuodėmingos mintys verčia bėgt.rankos nevalingai trūkčioja.nebejaučiu ar dar kvėpuoju. dabar aš vasara ir žiema, naktis ir diena, vandenyno vienuma ir minios šauksmas,pagalbos prašymas ir vyturių nubudimas. Pavasariui prašvitus. Kaip gaivus rytas,pažadinęs vakar, kaip perkūno griausmas, laukiantis atpildo už išgąsdintas, duoną praradusias žemės skruzdėles. ateinu..
visai viena. ir žodžiai atsimuša į perregimą sieną. nuo išorinių veidų skiriančią. visai žemai. paguldžiusi ausį ant geležinkelio bėgių.šaižaus praeities klyksmo klausydama.išėję žmonės nebegrįžta.visai..
o dabar aš susiimu už galvos. o dabar aš žinau,ka turiu daryti. o dabar tik aš būsiu žiema.tik man vandenyans.tik dėl manęs prašymas. o dabar.. viskas bus kitaip.
smegenis spaudžia praeitų metų gausmas, mintys iš vakar ir pasiliko vakar. o man-tik veriantis pavasario aidas. šaindien prasidėjo žiema.
nersiu.
į savo betoninį sapną. sušalusiais smegenų greitkeliais vis dar teka kartūs gyvenimo syvai. paliegusios varnos-gyvieji mirties pranašai. sukdami ratus virš dangaus, neapglėbiamuose toliuose,imituoja kovą,viltį ir ateities triukšmą.
tikiu. rytoj sugrįšiančia viltimi. rizikuoti neverta. mano žingsnių antspaudai turi išlikti ir baigtis Everesto viršūnėje.su šalia plėvesuojančia vėliava. ne balta..
ir visai nebešalta. ir gatvių žibintai apšviečia daugybę fizionomijų. dar neatpažįstamų. juk vakar lijo naktimi.. ir visai nesvarbu, kad žmogui duota tiek nedaug. kartais užtenka pajusti tave. kartais užtenka žinosi, kad sniegas tirpstantis delne, saulės šviesa, nustelbianti naktį, gaivinantis šauksmas, kai žodžių nelieka, tyras svaigulys, verčiantis laukti rytojaus, vėjas plaukuose,pasilikęs nuo vakar.. tai tu. viskas esi tu, kol moki būti. laukti laukti laukti.. laukimas juk pats blogiausias dalykas. niekada nežinosi, ar ta ateitis,kurios akimirkomis gyveni, iš tiesų taps ateitimi. Kiekviena ateitis baigiasi kiekvieną tūkstantąją sekundės dalį, virsdama praeitimi. o todėl dabarties nėra. jos tiesiog niekada ir nebuvo. man labai liūdna tai sakyti, bet jos niekada ir nebus. ir visi tie, gyvenantys dėl šaindien ir nerizikuojantys dėl rytojaus niekada neišgyvens, nes juk "šiandien" nėra..
o dabar.. dabar aš žinau, "dabar" nėra. o dabar.. aš vis dar neri[zikuoj]u. nes juk aš vasara. o vasara juk nelyja..