visi prarasti jausmai eina šalia. žingsnis žingsnin su laiku. su manimi. su likimu. su viskuo, kas skaudina.
supuosi fotelyje. įsivaizduoju, kad jis supamas. ant aukščiausio pastato mano mieste [įsivaizduoju, kad pasaulio].
kiekvienas žmogus yra nuteistas-negalėjimas pasipriešinti tam, kam esi sutvertas veda į pražūtį. kad ir kaip kvailai besielgčiau, kiekvienas,net ir pats absurdiškiausias mano veiksmas yra suplanuotas. tai mane trigdo. jaučiuosi valdoma. kažko iš dangaus. o galbūt tavęs.
ir visuomet galvojau, kad žmonės gali patys pasirinkti tai, ką nori jausti.
ir visuomet galvojau, kad žmonės gali patys pasirinkti, kuriuo keliu nori eiti.
ir visuomet tikėjau, akd visa tai, apie ką galvoju yra tikra.
ir visuomet klydau.

pasaulis nestovi vietoje. pasaulis bėga ir tempia visus iš paskos. ant šilkinių siūlų, kuriuos nutraukus ateina tiesiog Niekas. ta didinga, poetų aprašytoji mirtis.
kam reikalignas tikėjimas, jei jis visuomet nuvędęs į aklavietę tave palieka? kam reikalingas jausmas, kuris priverčia tave būti laimingu, tik tam, kad jam pasibaigus būtum 10000 kartu nelaimingesnis nei prieš tai?
kam reikalingi žodžiai, jei tyla galima pasakyti daugiau?
kam reikalinga tyla, jei mano tylos niekas nemoka išgirsti?
kam reikalingi žmonės, jei jie vis tiek visada gyvena sau?
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko, ką norėjau matyti laimingą.
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko, ką norėjau matyti
o aš visada norėjau gyventi dėl kažko
o aš visada norėjau gyventi
o aš visada norėjau
o aš.. visada
visada