Lietuvis

Летувис

Letūvysas

Лятувйсас

Ljatūvyjsasas

Лйятувйисасас

Lyjatūvyjsasasas

ir t.t.

Lietuvis

Летувис

Letūvysas

Лятувйсас

Ljatūvyjsasas

Лйятувйисасас

Lyjatūvyjsasasas

ir t.t.

Aš myliu lietuviškus rankų džiovintuvus "Vėjelis automatic" (oficialus pavadinimas ERA-1,0/1,4). Prieštvaninius (berods jų gamyba nutrūko visai neseniai), baltus, kurie atrodo lyg nušokę iš Rono Cobbo konceptų, o džiovinimo efektyvumu beveik prilygsta pūtimui į savo rankas burna. Flomasteriu užrašytas inventorinis numeris ir nusilupusi apdailos juostelė - neatsiejamas jų dizaino elementas, ir esu įsitikinęs, kad nei vienas toks džiovintuvas negalėtų funkcionuoti neskleisdamas svylančio plastiko kvapo. Radęs kur nors dar veikiantį "Vėjelį" mėgstu žaisti: uždengti pūtimo groteles delnu ir jausti kaip aparatas įsitempęs krenkščia, iš visų Šiauliuose sukonstruotų vidurių bandydamas neužstrigti. Noriu turėti muzikinę klausą vien tam, kad galėčiau delnu reguliuodamas ūžimo toną sugroti visų užmirštą dešimto dešimtmečio vidurio "Lietuvos radijo" žinių vinjetę. Mano vaikystės prisiminimuose "Vėjeliai" guli kažkur šalia raudonų smirdinčių "Ikarusų" ir vieno lito banknotų, užima tą pačią vietą, kuri kiek vyresnės kartos smegenyse skirta gazirofkės automatams. Jei užaugęs tapsiu dideliu, svarbiu ir turtingu, nupirksiu kelis kvadratinius metrus žemės kurio nors seniai uždaryto viešojo tualeto vietoje ir pastatysiu paminklą rankų džiovintuvui.

Deganų raginimas

Ar žinojai, kad smegenys yra pilnos kirmėlių?

Sunku pasakyt kiek jai metų. Spėju - tarp dvidešimt penkių ir trisdešimties, gal daugiau, gal net mažiau. Man niekada tokie dalykai nesisekė, o šį kartą situacija išvis ypatinga. Bandau jai aiškinti, pavyksta sunkiai: taip, reikia to, ano ir dar maždaug šito. Ne, tikslesnės informacijos nežinau (suprask, negaliu išduoti). Taip, esu įsitikinęs, kad tai egzistuoja. Ne, niekas kitas neturi - visi siuntė į čia (niekas nesiuntė, pats sugalvojau). Ji kalba ramiu ir šiek tiek cypiančiu balsu, diktuoja nurodymus į kreminės spalvos ragelį, situacija jai įkvepia pasitikėjimo savimi ir atrodo truputį komiškai. Man irgi atrodo komiškai, tik su sočiu tragizmo prieskoniu.

Jos veidas - to tokio angeliško tipo, lyg iš senos ikonos, kurią kažkas gerai nupudravo. Pirštai platūs ir berniukiški, ant vieno sidabrinis žiedas su "folkloriniais" raštais. Vilki skystą nėriniuotą megztuką (lauke - trisdešimt), kažką panašaus į skarą, plaukai žili, ir matosi, kaip nuoširdžiai ji bandė paversti juos tikrai žilais, o ne pagal kvailą šio sezono madą. Tarpininkaujamas dialogas tarp manęs ir vos girdimo balso ragelyje progresuoja, jos kantrybė senka, kas iki šiol atrodė įsiteikimu eiliniam nežinančiam ko nori klientui po truputį virsta nervingu barniu.

Situacija beviltiška, nieko nėra, jei noriu daugiau informacijos turėčiau padaryti taip ir šitaip, o gal kreiptis į tą ir aną. Ar galėčiau kol kas pasėdėti va ten? Jauna moteris vaidina senutę taip nuoširdžiai, kad kai labiau įsižiūri jai į veidą, akimirkai pasimeti. Parodo kėdę. Atsisėdu, pildau kažkokius blankus. Po kurio laiko ji prieina: surado, viskas tvarkoje. Skaičiai kažkiek nesutampa, bet tai niekis. Galiu apžiūrėti dabar pat. Po pusvalandžio ji atsisveikina taip, lyg mano asmenine iniciatyva ką tik būtų nuskandinti visi pasaulio kačiukai, atsakydamas burbteliu "labai ačiū". Šmėkšteli mintis paklausti: kodėl ji taip daro? Įpareigoja darbovietė? Gerontofilas vyras? Per kraštus besiliejantis nesavalaikis hipsterizmas? Visai smagu galvoti, kad niekas niekada taip ir nesužinos.

Sunku pasakyt kiek jai metų. Spėju - tarp dvidešimt penkių ir trisdešimties, gal daugiau, gal net mažiau. Man niekada tokie dalykai nesisekė, o šį kartą situacija išvis ypatinga. Bandau jai aiškinti, pavyksta sunkiai: taip, reikia to, ano ir dar maždaug šito. Ne, tikslesnės informacijos nežinau (suprask, negaliu išduoti). Taip, esu įsitikinęs, kad tai egzistuoja. Ne, niekas kitas neturi - visi siuntė į čia (niekas nesiuntė, pats sugalvojau). Ji kalba ramiu ir šiek tiek cypiančiu balsu, diktuoja nurodymus į kreminės spalvos ragelį, situacija jai įkvepia pasitikėjimo savimi ir atrodo truputį komiškai. Man irgi atrodo komiškai, tik su sočiu tragizmo prieskoniu.

Jos veidas - to tokio angeliško tipo, lyg iš senos ikonos, kurią kažkas gerai nupudravo. Pirštai platūs ir berniukiški, ant vieno sidabrinis žiedas su "folkloriniais" raštais. Vilki skystą nėriniuotą megztuką (lauke - trisdešimt), kažką panašaus į skarą, plaukai žili, ir matosi, kaip nuoširdžiai ji bandė paversti juos tikrai žilais, o ne pagal kvailą šio sezono madą. Tarpininkaujamas dialogas tarp manęs ir vos girdimo balso ragelyje progresuoja, jos kantrybė senka, kas iki šiol atrodė įsiteikimu eiliniam nežinančiam ko nori klientui po truputį virsta nervingu barniu.

Situacija beviltiška, nieko nėra, jei noriu daugiau informacijos turėčiau padaryti taip ir šitaip, o gal kreiptis į tą ir aną. Ar galėčiau kol kas pasėdėti va ten? Jauna moteris vaidina senutę taip nuoširdžiai, kad kai labiau įsižiūri jai į veidą, akimirkai pasimeti. Parodo kėdę. Atsisėdu, pildau kažkokius blankus. Po kurio laiko ji prieina: vis dėl to surado, viskas tvarkoje. Skaičiai kažkiek nesutampa, bet tai niekis. Galiu apžiūrėti dabar pat. Po pusvalandžio ji atsisveikina taip, lyg mano asmenine iniciatyva ką tik būtų nuskandinti visi pasaulio kačiukai, atsakydamas burbteliu "labai ačiū". Šmėkšteli mintis paklausti: kodėl ji taip daro? Įpareigoja darbovietė? Gerontofilas vyras? Per kraštus besiliejantis nesavalaikis hipsterizmas? Visai smagu galvoti, kad niekas niekada taip ir nesužinos.

Oficialiai paskelbiu, kad nuo šiol žodžius "rasti" ir "aptikti", be kitų prasmių, naudosiu ir skatinsiu naudoti kaip "manyti, kad", "suprasti, kad", "pajusti, kad" sinonimus. Pavyzdžiui - "aš randu jūsų humoro jausmą apgailėtinu" arba "ji aptinka moralinį mazochizmą patraukliu" (dėl įnagininko galima diskutuoti, bet geresnės alternatyvos šiuo momentu nerandu). Kaip rodo pasaulinė praktika (reprezentuojama anglų (I find...), rusų (я нахожу...), prancūzų (je trouve...), vokiečių (ich finde...) ir turbūt daugybės kitų kalbų), šis žingsnis esti tiesiog nepamainomas tam tikrose situacijose ir atsisakyti jo būtų tolygu amžinam kalbos užcementavimui šuns amsėjimo lygyje. 

Esmė tame, kad šiuo momentu - ypač šiuo momentu - lietuvių kalba neturi smarvės būti tiek lanksti, kiek kartkartėm reikėtų. Norit įsitikinti? Atsiverskit bet kurią verstinę knygą. Kaip verstųsi frazė "Мне кажется, это весьма отвратительно"? "Man atrodo, tai labai bjauru." O frazė "Я нахожу это весьма отвратительным"? "Man atrodo, tai labai bjauru." Jaučiat skirtumą tarp originalų? Jaučiat skirtumą tarp vertimų?

Todėl rasčiau jūsų, o taip pat ir bet kurio kito suinteresuoto asmens, kuriam šis nedidelis pareiškimas būtų perduotas, palaikymą ir paskatinimą ypatingai svarbiu. Tik mes galim padaryt bočių artojų kalbą truputėlį literatūriškesne. Aptikim šį poelgį savo priederme. Suteikim žodžiams "rasti" ir "aptikti" reikšmę, kuri iš jų buvo atimama per ilgai beigi visiškai neteisėtai.