Aš myliu lietuviškus rankų džiovintuvus "Vėjelis automatic" (oficialus pavadinimas ERA-1,0/1,4). Prieštvaninius (berods jų gamyba nutrūko visai neseniai), baltus, kurie atrodo lyg nušokę iš Rono Cobbo konceptų, o džiovinimo efektyvumu beveik prilygsta pūtimui į savo rankas burna. Flomasteriu užrašytas inventorinis numeris ir nusilupusi apdailos juostelė - neatsiejamas jų dizaino elementas, ir esu įsitikinęs, kad nei vienas toks džiovintuvas negalėtų funkcionuoti neskleisdamas svylančio plastiko kvapo. Radęs kur nors dar veikiantį "Vėjelį" mėgstu žaisti: uždengti pūtimo groteles delnu ir jausti kaip aparatas įsitempęs krenkščia, iš visų Šiauliuose sukonstruotų vidurių bandydamas neužstrigti. Noriu turėti muzikinę klausą vien tam, kad galėčiau delnu reguliuodamas ūžimo toną sugroti visų užmirštą dešimto dešimtmečio vidurio "Lietuvos radijo" žinių vinjetę. Mano vaikystės prisiminimuose "Vėjeliai" guli kažkur šalia raudonų smirdinčių "Ikarusų" ir vieno lito banknotų, užima tą pačią vietą, kuri kiek vyresnės kartos smegenyse skirta gazirofkės automatams. Jei užaugęs tapsiu dideliu, svarbiu ir turtingu, nupirksiu kelis kvadratinius metrus žemės kurio nors seniai uždaryto viešojo tualeto vietoje ir pastatysiu paminklą rankų džiovintuvui.