Kartais užeina toks ryškus keistumo jausmas. Vaikystėje jis būdavo dar intesyvesnis. Tai lyg apsipratimas su gyvenimu, su savo kūnu tarsi kažkada aš buvau , gyvenau, bet visai kitu pavidalu.
Tas jausmas panašus į dejavu

Gyvenimo materija pastarosiom dienom kažkaip deformavosi. Kažkodėl nenoriu būti su žmonėmis ir viskas. Man nusibodo kalbos,grynas pilstymas iš tuščio į kiaurą. Nusibodo nelogiški suvaržymai ir mokykla. Kodėl tam ,kad išsimokslintum reikia pereit per tokias tamsias institucijas?
Ir kodėl negalima gyventi vienam? Aš noriu mokytis viena ir linksmintis viena. Kodėl visur pilna žmonių?

O dieve, kaip užkniso. Kaip žmogus gali rašyti apie tai kuo absoliučiai nesidomi? Bet aš rašau ir turiu rašyti, nes jau įsikinkiau. Šlykščiausias jausmas pasaulyje: antrą kartą skaityti savo sapaliones apie kilnią temą,kuri tau visai nerūpi.

Laukiantys žmonės tokie įdomūs. Jie tarsi trumpam neturi sau vietos ir net nežino ,kodėl jie laukia to ar ano. Tai pasidarė automatiška. Dar smagiau,kai žinai ,kad laukimas su tavo interesais visai nesusijęs,bet vistiek turi padaryti tą tuščią pauzę.
Čia visiški sapaliojimai,bet tokios mintys man šiandien kilo per pamoką,kai mokytoja liepė susidėt knygas ir laukt skambučio :D

Iš dviejų žmonių pašnekesio:
- Na tu tęsk, tęsk, o aš jau eisiu...

Žmogaus niekada iki galo negali pažinti. Kaip ir ledkalnio,didžioji jo dalis,slepiasi "po vandeniu"

For your information,little girl,whipped cream isn't whipped cream at all unless it's been whipped with whips. Everybody knows that.

Kai buvau vaikas, su savo kvartalo draugeliais mėgdavau žaisti tokį linksmą ir nekaltą,kaip man tada atrodė žaidimą-naikinti skruzdėles. Kiekvienam kieme jų būdavo pilna ir mes ,smalsūs vaikiščiai,eksperimentuodavom su skruzdėm įvairiausiais būdais:išbandėm praktiškai kiekvieną skystį namuose(įvairius valiklius,aliejų,actą),klijus,net šermukšnius. Būdavo labai smagu stebėti kaip panikuodamos skruzdės bėginėja ,nešiodamos kiaušinėlius ir mirusias seseris.
Kartais man atrodo,kad lygiai tas pats daroma su visu pasauliu. Žmonės kaip skruzdėlės ir kažkoks vaikas juokdamasis bando sutraiškyt mus,kol mes beviltiškai bėgam nuo mirties,kuri ir taip yra neišvengiama. Kartais eksperimentai pasiekia ir žiauresnį bei sudėtingesnį lygį.
Bet gana man depresuot. Pasaulyje pilna malonių dalykų.

Kaip išverstumėt liežuvio iškišimo gestą?

Šiandien buvau "Akropolyje". Gaila ,kad ne kokio senovinio miesto akropolyje,tik prekybos ir pramogų sostinėje akropoly. Ir man vienu momentu nušvito sąmonė ir pamačiau ateities viziją: visas pasaulis pavirs vienu milžinišku prekybos centru su kalnais nereikalingų brangių daiktų ir nuolat smegenis plaunančiu garsiakalbiu lubose. Man tai priminė Orvelo "1984" arba Huxley "Brave new world". Grynas siaubo filmas.