“I had a dream about a motorbike,” Harry said, suddenly remembering, “It was moving.”
Uncle Vernon stopped the car suddenly and was almost suffocated by an airbag. He turned around the face Harry. “MOTORBIKES DON’T MOVE!”
Dudley sniggered while Piers started to cry.
“Um…yes they do.” Harry said, raising a delicate eyebrow and Uncle Vernon.

-You have a best buddy? Can i be your second best buddy?
-Let's see...How do i put this nicely? You are a total waste of space,i often dream of killing you. Mmmmmm...

Nežinau ar aš gyva ar mirus. Nežinau kur esu. Kalbuosi tik pati su savimi. Viskas-emocijos,jausmai,mintys nublanko. Praradau skirtumo suvokimą. Bet vistiek...Man skaudu. Aš prarandu save. Skęstu. Susilieju su aplinka. Iš kur toks bjaurus pabaigos pojūtis?..

Nesuprantu gyvenimo prasmės...visiškai nesuprantu. Žmonės tokie nepastovūs. mano nuotaika kaitaliojasi kiekvieną minutę. Ir nuo jos priklauso kaip žiūri į pasaulį.Kaip žiūri pati į save. Dabar aš sau atrodau bevertis bailus drebantis padaras,kurio niekas nepastebi. Kodėl man taip svarbu kažkuo išsiskirti iš kitų?Kodėl aš taip bijau ir pavydžiu kitiems žmonėms? Aš vienu metu jiems prieštarauju ir kartu būnu tokia pati kaip jie. Pasaulis sadistiška vieta,šituo jau seniai įsitikinau

;(Ištrynė mano kūrinį;( Jis buvo toks kvailas,bet juokingas...Bjaurybės.Nu dzin eisiu vėl ko nors panašaus rašyti.NIEKAS MANĘS NESUSTABDYS(šauktukas,šauktukas,nes lietuviškoj klaviatūroj šauktukų nerasta) Užaugusi aš valdysiu pasaulį,jūs taip nemanot?Žinokit,kai čia rašau atrodo ,kad esu nestabilios psichikos,bet iš tikrųjų aš protinga...Taip taip,aš turiu galingą smegeninę...Tik labai daug ko nesuprantu...Pvz.daugelio šioulaikinės poezijos egzempliorių.Galvojau ,kad eilės man patinka,bet kartais kai paskaitau tai būna arba bloga,arba nesveikai juokinga.Man pvz.patiko Maironio Trakų pilis...Arba to jauno filosofo sonetai,kaip ten jis...Mačernis,ne Mačernis.O dabar visi užsimanė kalbėti simboliais,visokiom užuolankom....Nu,bet šiaip tik aš jų nesuprantu...Žinokit,rimtai kažkada norėjau tapti rašytoja...Bet matyt tam ne vien noro reikia...

Tam tam ta dam... Tam tam ta dam...
-Ar tu, Džonsonai Džonsonai, sutinki imti Merę Šmerę į savo teisėtas žmonas, mylėti ją laimėje ir nelaimėje, ligoje ir sveikatoje, varge ir skurde, pabaigoj ir pradžioj, arktyje ir atogrąžose nepaisant ABSOLIUČIAI visko?
-Taip sutinku su viskuo išskyrus nuo tos vietos kur reikia ją mylėti...
-Ar tu, Mere Šmere, sutinki su bla ir bla ir su tuo kuo ir tavo kvailasis draugas?
-Taip, sutinku, -atsakė apsiverkusi nuotaka.
-Kas žino priežastį dėl kurios šie žmonės negali būti susituokę tegul kalba dabar arba nekalba NIEKADA, t. y. nutyla per amžius.
-Aš aš! Kvieskit mane! -straksėdamas šaukė mažas nukvakęs berniukas
-Taip, mažyli? -švelniai paklausė kunigas
-Aš nenoriu, kad jie susituoktų, nes JIS YRA MANO TĖVAS-sustaugė vaikas daug baisesniu balsu.
-OK-tarė kunigas ir išmetė berniuką pro langą.
-Kaip GALINGASIS kunigas skelbiu jus vyru ir žmona kol mirtis arba metrikacija jus išskirs. PAPLOKIM, kitaip jus nužudysiu.
Visi nervingai pratrūko persistengtais plojimais ir kunigas tarė paskutinę savo frazę.
-Jaunikis dabar gali pabučiuoti nuotaką-jaunikis stovėjo netekęs žado. -Bučiuok ją, asile-kumštelėjo jį kunigas.
-AAAAAAAAAAAAAAAAA-Džonsonos klykdamas išlėkė iš bažnyčios. Kunigas digimonizavosi į šmikimoną ir nusivijo jaunikį išskleidęs savo šikšnosparnio sparnus. Nuotaka nekantraudama pradėjo trepsėti koja ir žvilgčioti į savo riešinį laikrodį. Pagaliau kunigas-digimonas atsinešė Džonsoną sugriebęs jį už pakarpos savo paukštiškuose naguose ir nusileidęs atvirto į normalų (ne tokį jau ir normalų) žmogų. Merė Šmerė sušnypštė ir suriko:
-Jis mano!!! -ir nieko nelaukusi griebė jį ir pradėjo, švelniai tariant, bučiuoti jį.
-Kaip miela... -nubraukė ašarėlę kunigėlis. -Gerai, dabarLAUK VISI IŠ MANO BAŽNYČIOS!!!
Visi išsigandę pafyrino laukan. O lauke jaunuosius pasitiko svečiai su pilnom saujom ryžių. O kodėl jie turėjo pilnas saujas ryžių? Nežinau, tikriausiai toks paprotys.... Taigi jie pradėjo mėtyti ryžius į sutuoktuvininkus, o jie nufyrino į savo zapuką, kad galėtų pabėgti. Tada iš dangaus nusileido skraidanti lėkštė ir susprogdino bažnyčią lazeriniu spinduliu. Betmenas atskrido gelbėti pasaulio, bet jį užmušė juodasis žmogus voras. Tada kunigas-šmikimonas užvaldė pasaulį.      MERĖ ŠMERĖ GYVENO ILGAI IR LAIMINGAI...        o visi kiti degė pragare...
GERO APETITO!!!        THE END


O šio kūrinio pagrindinė mintis-KVAILYBĖ:D:D:D:D

Nu jau viskas juodai užkniso!!! Ar man tiktai taip atrodo ar gyvenimas iš tikrųjų toks suknistas?Neeeeeeee........Būtų viskas gerai jei nebūčiau tokia nukvakus.''Ir vėl užsiimu savigaila''Koks skirtumas? Mane visi ignoruoja.Kodėl???Žiauriai nenoriu čia pasilikti...Kai žiauru-esu žmogus ,kurio NIEKAS  nepažįsta,nesupranta,nereaguoja...Aišku,viskas eina velniop...Nu sumaliau visišką š...,bet čia juk dienoraštis

Haloha.Dabar aš kaip ir rašau dienoraštį. Gaila,kad keiksmažodžius vartoti būtų nemandagu.Labai norėtųsi ,bet kadangi aš labai 1)mandagi2)pagarbi3)gera tai be to apsieisiu.Dabar jei kas nors skaitys šį įrašą,tai žinokit kad labai noriu rašyt naują istoriją,taigi patarimai nepamaišytų.Aišku aš durnė,kad ne nepasibeldus idėjai jau ruošiu grandiozinius planus,bet kad mano savigarba labai sužalota(ir psichika)

Rašymas man labai patinka,bet mano įgūdžiai...Nemoku tiksliai išreikšti minčių,parinkti tinkamų epitetų ir padaryti teksto vaizdingo ir įdomaus.Man taip gėda kai paskaitau kitų autorių kūrinius,kaip sklandžiai ten viskas perteikta,kaip malonu skaityti.Bet aš dar neužbaigusi nė vieno kūrinio,dabar manau,kad nereikėjo savo ''žalios'' kūrybos atiduoti vertinti daug gabesniems rašytojams.Bet ,toliau išliksiu rašytoja mėgėja,tuo labiau ,kad dar maža esu ir su metais įgusiu labiau.