Noriu karo, noriu ginti tėvynę, slaugyti sergančius raupais, noriu įkišti galvą liūtui į nasrus arba užsivynioti pitoną ant kaklo. Svarbu pasiekti liepto galą, pasaulio kraštą ir atiduoti likimą į svetimas rankas.

skruzdėda

Įsivaizduokit, mes visą laiką kabom žemyn galva. Ir visą laiką sukamės. Kaip ištveriam neapsivėmę?

Žmogus iš prigimties linkęs siekti. Turbūt kažko abstraktaus, tiesiog jis taip sutvertas. Bet šiais laikais šitas noras įgavo materialinį patenkinimo būdą. Pinigai. Viso progreso paskata. Dabar menu užsiimama ne dėl meno, mokslu ne dėl mokslo -viskas dėl pinigų.
Aišku, yra išimčių, bet jos pastoviai turi atsilaikinėti prieš materializmą. Turėsiu rinktis ateities kelią: pinigai, dvasinis pasitenkinimas arba mirtis. Kol kas nevilioja nei viena perspektyva.

Kaip apmaudu, kad nesugebame viens kito suprasti. Pastebėjau dvi rūšis žmonių: tie, kurie tave teisia, įpareigoja, prispaudžia savo vertinamu žvilgsniu ir telieka tik pasitempti arba nekreipti į juos dėmesio. Kita rūšis: tie, kurie nepastebi subtilių skirtumų tarp žmonių, neturi principų ir tvirtų moralinių nuostatų, todėl žvelgia į kitus atsainiai. Juos sunku šokiruoti, jiems nesvarbu ar tu nusikaltėlis, ar tu savižudis, ar tu vienuolis.
Pirmieji mane žlugdo, antrieji pažadina tuštumos jausmą. Na, aš pati priklausau antriesiems.

Kada baigsis siurrealizmas mūsų gyvenimuose? Šį vakarą buvau išėjus ieškoti plytos, pasišviesdama su žibintuvėliu ir valgydma bananus. Patiko. Kitąkart dar ką sugalvosiu.

Vakar ėjau pro futbolo aikštelę. Ji buvo pilna varnų. tik priėjau-paslėpė kamuolį ir apsimetė ,kad kažką lesinėja!
Savaitgalį glosčiau tarantulą. Jis trūkčiojo, bet murkė. Tikrai.
Apie sraiges. Kodėl jos taip keistai atrodo? Nemanot, kad joms daug lengviau būtų be savo spiralinių kiautų. Daug greitesnės būtų, daugiau spėtų nuveikti. Aš kaip sraigė, pastoviai su kiautu.

Oi. Mizantropė aš.

Po velniais, kaip norėčiau virsti medžiu. Kokiu nors spygliuotu. Egle. Nes žmogum būti per sunku. Reikia antgamtiškų optimizmo dozių, kad ramiai gyventum. O taip norėtųsi būti paprasčiausia stebėtoja. Nes aš nieko nenoriu-bendrauti,kurti,liesti,juoktis -palieku tai vertesniems rasės atstovams. Sunku žmogui be humoro jausmo, be svajonių, be emocijų... Mane tikriausiai nužudytų menkiausias šių daiktų dvelktelėjimas. Malonumai yra nuostabu, jie varo gyvenimą į priekį, bet būna atvejų, kai kiekvienas malonus pojūtis ateina atšmieštas dviguba doze graužaties. Ir pasakyk, kad gudras, kodėl taip nekenčiu savęs ir murkdausi pastovioj depresijoj...

Šiandien vėl man buvo įpiršta bjaurioji istorijos pusė. Kaip visada ,žiūrėjau ir klausiausi išsižiojusi apie baisiausius kankinimus ir apie nužmogėjimą,kurio nesugebu įsivaizduoti. Kodėl jie turėjo taip baisiai kentėti aš nežinau... Prieš tai mąsčiau,kad, ko gero ,žmogui protas nereikalingas. Šunys irgi protingi, bet kas iš to? Jie bent jau paklūsta šeimininkui ir jį myli. O žmogus visada myli tik pats save. Kiek daug išsispręstų problemų, jeigu būtume paklusnūs ir kvaili. Atsirastų piemuo ir gyventume mes kaip avelės: visada sočios ir nekvaršinančios sau galvos.
Po to buvau pritrenkta kažkokio šviesos blyksnio(nemaniau, kad įmanoma taip jaustis vien pažiūrėjus kam nors į akis) ir tada vėl pradėjau aukštinti žmogaus protą, nes jis spinduliuoja.
Manau, kad grimstu į šizofreniją. Šiandien baigiau skaityti Nabokovo "Lolitą". Pradėjau pavydėti pagrindiniam jo veikėjui. Jis turi hobį, surijantį visą laiką ir visą gyvenimą. Kas gali būti geriau? Nereikia jaudintis dėl pašalinių dalykų.