Šis ruduo vargina. Nepajėgiu pasitelkti pagalbon cinizmo. Žinau, tik jis vienas galėtų man padėti. Nors paprastai visi rudenys nelengvi.

Tik cinizmas mane išgelbėtų.

Penktadienis.

Prie pat gatvės stovi vyras, rankose laikydamas kažkokį geltoną daiktą. Man kyla absurdiška mintis, jog tai – „Lego” kaladėlė. Tuo tarpu aš troleibuse apsišaudau žvilgsniais su nepažįstama mergina. Žavi. Prisimenu vakarykštį pokalbį su kambarioku – „ji verta mano žvilgsnio, bet ne dėmesio”. Nuolatos lyja. Dangus merkia ir merkia mano padrikų minčių srautą. Seniai berašiau. Net ir dienoraštis pamirštas tūno kažkur stalčiuje.
Kartais stebiu žmones. Kokie jie juokingi! Štai įlipo mergina spalvinga skara. Pastaroji primena tetulės demblį prie laukujų durų. Išsyk prieš akis iškyla Giedrius Savickas, parodijuojantis Mantą Petruškevičių, kaklą apsivyniojęs mėlynu pledu.
Europoje medžių lapai rudenį pagelsta, o Šiaurės Amerikoje ir Azijoje – parausta – perskaitau populiariame žurnale.
„Mama, aš radau centą!”, – sušunka vaikas troleibuse. „Tai paimk.”, – ramiai sako mama. „Negaliu, jis užstrigo. Mama, aš noriu šito cento...”

Kita stotelė – Kalnų parkas.

Šeštadienis.

Pustuštis troleibusas. Kontrolierius kalba telefonu. Taip, šiandien dirba. Rytoj važiuos į kaimą. Prariedam vieną ambasadą, kitą. Garsiakalbis praneša: „Stotelė: Petro ir Povilo bažnyčia. Stotelė.” Kažkodėl nei Petras, nei Povilas troleibusuose nėra šventi.

Šiandien nenoriu matyti žmonių. Nesinori net flirtuoti. Merginos troleibusuose nublanksta, jų ryškias spalvas keičia sutemų šešėliai. Tyčia nepasiėmiau pirštinių. Gera justi šaltį. Jis primena – tu gyveni, gyvenimas nesibaigia vasarą, jis nusidriekia į rudenį, tu sykiu su juo nusileidi rogutėmis nuo ledo kalniuko ir nuskini pirmąją vyšnią tėviškėje. Nebesvarbus tampa metų laikas. Ir knygos, kurias skaitei. Tik žmonės vis dar svarbūs, žmonės ne iš knygų.

Kita stotelė – Vienatvės kyšulys.

Penktadienis.

Prie pat gatvės stovi vyras, rankose laikydamas kažkokį geltoną daiktą. Man kyla absurdiška mintis, jog tai – „Lego” kaladėlė. Tuo tarpu aš troleibuse apsišaudau žvilgsniais su nepažįstama mergina. Žavi. Prisimenu vakarykštį pokalbį su kambarioku – „ji verta mano žvilgsnio, bet ne dėmesio”. Nuolatos lyja. Dangus merkia ir merkia mano padrikų minčių srautą. Seniai berašiau. Net ir dienoraštis pamirštas tūno kažkur stalčiuje.
Kartais stebiu žmones. Kokie jie juokingi! Štai įlipo mergina spalvinga skara. Pastaroji primena tetulės demblį prie laukujų durų. Išsyk prieš akis iškyla Giedrius Savickas, parodijuojantis Mantą Petruškevičių, kaklą apsivyniojęs mėlynu pledu.
Europoje medžių labai rudenį pagelsta, o Šiaurės Amerikoje ir Azijoje – parausta – perskaitau populiariame žurnale.
„Mama, aš radau centą!”, – sušunka vaikas troleibuse. „Tai paimk.”, – ramiai sako mama. „Negaliu, jis užstrigo. Mama, aš noriu šito cento...”

Kita stotelė – Kalnų parkas.

Šeštadienis.

Pustuštis troleibusas. Kontrolierius kalba telefonu. Taip, šiandien dirba. Rytoj važiuos į kaimą. Prariedam vieną ambasadą, kitą. Garsiakalbis praneša: „Stotelė: Petro ir Povilo bažnyčia. Stotelė.” Kažkodėl nei Petras, nei Povilas troleibusuose nėra šventi.

Šiandien nenoriu matyti žmonių. Nesinori net flirtuoti. Merginos troleibusuose nublanksta, jų ryškias spalvas keičia sutemų šešėliai. Tyčia nepasiėmiau pirštinių. Gera justi šaltį. Jis primena – tu gyveni, gyvenimas nesibaigia vasarą, jis nusidriekia į rudenį, tu sykiu su juo nusileidi rogutėmis nuo ledo kalniuko ir nuskini pirmąją vyšnią tėviškėje. Nebesvarbus tampa metų laikas. Ir knygos, kurias skaitei. Tik žmonės vis dar svarbūs, žmonės ne iš knygų.

Kita stotelė – Vienatvės kyšulys.

Šiltas vilnos atodūsis užkrosnyje.

Koks mažas šis pasaulis. T.y., Lietuva.

So please don\'t let them have their way
Don\'t fall back into the decay
There is no law we must obey
So please don\'t let them have their way
Don\'t give in to yesterday

Šviesios Kauno gatvės. Šviesa širdy ir danguje. Šviesu, nes kartais pakanka to, ką turi šią akimirką.

Staiga pusiaukelėj sustoji,
kad viską blaiviai apmąstyt:
ką palikai, kur išėjai. Ir tavo pirštai nieko nesugroja.

Ir mano širdyje nutirpsta sniegas žiemą, ir ruduo staiga sušyla begaline majorine gama. Erškėtrožė narsiai sirpsta, ir „gimtasis sodžius” nebėra toks bjaurus. Panėši jis šiandien į tykų Skandinavijos miestelį. Vieną tokių su ežeru, neobarokine bažnyčia, gelžkelio ir autobusų stotimis ir ramiais ūsuotais kiemsargiais. Tokią dieną leidžiu sau nekurti ateities planų, nepildyti anketų ir neapsipirkinėti ciniškai smagiuose prekybos centruose. Mano pasaulis, parai persikraustęs į provinciją už pusšimčio kilometrų nuo sostinės.

Prie manęs sėdinti troleibuse mergina atsistoja ir atsisėda prie draugės. Kurį laiką stebiu ją, vėliau nusuku žvilgsnį.

Now be a good girl and do what you're told. I hope you remember me. I hope you never pretend for me.