Penktadienis.

Prie pat gatvės stovi vyras, rankose laikydamas kažkokį geltoną daiktą. Man kyla absurdiška mintis, jog tai – „Lego” kaladėlė. Tuo tarpu aš troleibuse apsišaudau žvilgsniais su nepažįstama mergina. Žavi. Prisimenu vakarykštį pokalbį su kambarioku – „ji verta mano žvilgsnio, bet ne dėmesio”. Nuolatos lyja. Dangus merkia ir merkia mano padrikų minčių srautą. Seniai berašiau. Net ir dienoraštis pamirštas tūno kažkur stalčiuje.
Kartais stebiu žmones. Kokie jie juokingi! Štai įlipo mergina spalvinga skara. Pastaroji primena tetulės demblį prie laukujų durų. Išsyk prieš akis iškyla Giedrius Savickas, parodijuojantis Mantą Petruškevičių, kaklą apsivyniojęs mėlynu pledu.
Europoje medžių lapai rudenį pagelsta, o Šiaurės Amerikoje ir Azijoje – parausta – perskaitau populiariame žurnale.
„Mama, aš radau centą!”, – sušunka vaikas troleibuse. „Tai paimk.”, – ramiai sako mama. „Negaliu, jis užstrigo. Mama, aš noriu šito cento...”

Kita stotelė – Kalnų parkas.

Šeštadienis.

Pustuštis troleibusas. Kontrolierius kalba telefonu. Taip, šiandien dirba. Rytoj važiuos į kaimą. Prariedam vieną ambasadą, kitą. Garsiakalbis praneša: „Stotelė: Petro ir Povilo bažnyčia. Stotelė.” Kažkodėl nei Petras, nei Povilas troleibusuose nėra šventi.

Šiandien nenoriu matyti žmonių. Nesinori net flirtuoti. Merginos troleibusuose nublanksta, jų ryškias spalvas keičia sutemų šešėliai. Tyčia nepasiėmiau pirštinių. Gera justi šaltį. Jis primena – tu gyveni, gyvenimas nesibaigia vasarą, jis nusidriekia į rudenį, tu sykiu su juo nusileidi rogutėmis nuo ledo kalniuko ir nuskini pirmąją vyšnią tėviškėje. Nebesvarbus tampa metų laikas. Ir knygos, kurias skaitei. Tik žmonės vis dar svarbūs, žmonės ne iš knygų.

Kita stotelė – Vienatvės kyšulys.