Kai tik išgirstu kurią nors senųjų lyriškų Gravel dainų, išsyk akys sudrėksta. Primena jos tuos laikus, kai dar galėjau turėti iliuzijų, svajonių, ir šia teise naudojausi. O dabartis? Puiki jos metafora - pūga už lango. [...]
Vaikystėje mėgdavau sėdėti prie lango ir stebėti snaiges, kaip jos pamažu leidžiasi iš dangaus, o jis toks baltas, ir jos išnirdavo, rodos iš niekur. Tokios didelės. Didelės kaip gyvenimo viltis. Gyvenimo, veržlaus gyvenimo, įvilkto į upės, kelio, o gal - didžiulės prarajos metaforą.
when there\'s nothing left
Pagaliau vėl sninga. Jei žiema turi tęstis, tai lai bent sninga. Kažkaip ir šilčiau, kai sninga, šilčiau širdy - ta arktinė sausa, šalta dykynė, kuria virtęs miestas pastaruoju metu, visai nemiela.
Troleibusai ūžia it paklaikę.
aaa...
Kortos maišos, kortos keliauja ratu. Ech, kaip įgriso ši žiema. Noriu vasaros. Tokios, kokią apdainuoja Kings of Convenience. Pripildytos aukso, pasklidusio ore. Tuo tarpu gražiausi gyvenimo metai prabėga kažkokiam užkampy, niūriuose Saulėtekio karkasuose. Ak taip, iš barako matyti puikus miesto vaizdas. Iš mano kambario puikus, ką jau bekalbėti apie vaizdą nuo stogo, tik kada aš paskutinį sykį ten bebuvau užlipęs?
You made me feel like the one
Made me feel like the one, the one
I don’t know where we are going now
I don’t know where we are going now
So take a look at me now
Tavo veidas keistos spalvos, ar gerai jautiesi?
Ne, jau senokai gerai nesijaučiu.
Pradedu suprasti tuos, kurie geria alų vakarais. Ir pats taip darau, kartais. Na, ne vienas, ne. Su manim geria Andrius Kaniava. Na, šiaip, jis neima į burną nė lašo, bet štai kartais (pasibraukit šią laiko aplinkybę, kartais) akompanuoja mano liūdesio rečitaliui. Ateina štai ir gerb. Parulskis, prisėda, atsiverčia bloknotą, pradeda kažką keverzoti. Ar aš jį kviečiau? Nepamenu. Kambario draugas - sakyti „kambariokas” kažkaip nedera, nestilinga, o ir šiaip, maloniau skamba - net susiriesdamas stebi aktyvų veiksmą jo kompiuterio ekrane. O aš baigiu vieną iš daugelio pastarojo laiko kvailysčių, baigiu savaitę be veidaknygės. Ir štai pasigirsta aplodismentai. Negarsūs, ironiški - būtent tokie, kokių laukiau. Suskamba Mikutavičiaus daina apie Kalėdas. Pačiu laiku. Merry Christmas!
Keistas tas žmogaus atminties mechanizmas. Kaip paaiškinti tai, jog n-tąjį kartą virdamas makaronus, vis pasitikslinu etiketėje, kiek gi minučių jiems reikia pliuškentis karštam vandeny? o tuo tarpu prisimenu veidus ir vardus žmonių, kuriuos buvau sutikęs vienintelį sykį gyvenime, ir tai buvo seniai.
See you at the bitter end.
Naujieji, senieji. Stabdykim laiką, konservuokim jį nuotraukose. Kad paskui galėtume pasakyti:
Tiesiog liguistai ilgiuosi saulės, vasaros, rudens pradžios. Žalio Vilniaus. Tos laisvės, kai teturi keletą litų kišenėj ir dar mažiau įsipareigojimų.
Cha, toji pabaisiūkštė Nostalgija.
nebeskaitau
skelbimai ant tvorų
ir tie apeinami
suįžūlėjau
tempiu namo granitą
tarsi sulėtintam
kine
sunkus veikiausiai
pažadinsiu kalnakasį
kinų
Pirmasis gruodžio sekmadienis. Rytas. Vienuoliktojo maršruto troleibusas.
Maža mergaitė:
- Mama, gali pasikeisti numerį į trumpesnį, nes aš neatsiminsiu?
Mama:
- Tau nereikės jo atsiminti.
Maža mergaitė:
- Nereikės?
Jeigu ramų žiemos vakarą nežinomi niekadėjai mane pagrobtų ir paleistų kur nors provincijoje užrištom akim, visvien tiksliai identifikuočiau: provincija. Dėl vieno ryškaus požymio - dūmų. Provincija pilna krosnių dūmų.
Sveikas, Volfai. Tai ką, penktadienis?
1 ---
7 ---
13 14 15 16 17 ---
21 ---
28 ---
35 ---
42 ---
49 ---
54[iš viso:
539]