Kai Kalėdos vėluoja

Pradedu suprasti tuos, kurie geria alų vakarais. Ir pats taip darau, kartais. Na, ne vienas, ne. Su manim geria Andrius Kaniava. Na, šiaip, jis neima į burną nė lašo, bet štai kartais (pasibraukit šią laiko aplinkybę, kartais) akompanuoja mano liūdesio rečitaliui. Ateina štai ir gerb. Parulskis, prisėda, atsiverčia bloknotą, pradeda kažką keverzoti. Ar aš jį kviečiau? Nepamenu. Kambario draugas - sakyti „kambariokas” kažkaip nedera, nestilinga, o ir šiaip, maloniau skamba - net susiriesdamas stebi aktyvų veiksmą jo kompiuterio ekrane. O aš baigiu vieną iš daugelio pastarojo laiko kvailysčių, baigiu savaitę be veidaknygės. Ir štai pasigirsta aplodismentai. Negarsūs, ironiški - būtent tokie, kokių laukiau. Suskamba Mikutavičiaus daina apie Kalėdas. Pačiu laiku. Merry Christmas!