Kaip gera, labai seniai nesu taip aštriai jutęs pasaulio.

Žiūri į knygą, matai špygą.
Žiūri į kompą, matai pompą.

Man gaila kiparisų. Jei žmogus būtų medis, jis turėtų būti kaip ąžuolas – tvirtas ir besišakojantis visomis kryptimis.

Užuot pasigyrę draugams, kokią muziką klausom ir jiems parodę gerą dainą, spaudžiame mygtuką „Love“.

Užuot.

Užuot.

And here you are, sitting all alone and thinking how wonderful you are.

Keliauti, keliauti, keliauti.

Su kiekviena išauštančia diena vis stiprėja noras iškeliauti. Toli toli.

sodų sausroje – pavienės upės
tarp kraujasiurbių
laužyt save laužyt ir matyt šviesą tunelio gale
tai ne artėjančio traukinio žibintas
tai naujos dienos žara
tarytum strėlė į priekį ir į tikslą
gėrio burbule

Į šoną tyliai dūzgia kondicionierius. Anksčiau sakyčiau – pučia, o dabar – tik dūzgia.

Kokia saldi užmarštis aplanko, bėgant nuo nuoseklumo. Oblivion, oblivion...

tu
graži tamsiose nuotraukose
ten, už šešėlio kampo
ar kampo šešėlio
skambant tykiai muzikai
ir darbuojantis puikiam retušuotojui
neskiriant žodžių nes juk nemokam
skyrybos, o ir nereikia
greitos skyrybos, per tris dienas –
mūsų rekordas
pasiektas gęstant sankryžos šviesai
giriasi ryškūs veltėdžiai