Mano akys suzombėjo.

~
M. Atrodo dūžtu. Nykstu...Sunkiai, lėtai. Bet nebesuprantu, kas aplink vyksta. Viskas slysta iš rankų. Belieka tik atsisėst ant žemės ir atsirėmus į sieną laukti (kol plyta ant galvos užkris, o tuo nesistebėčiau, kai jau nesiseka, tai jau nesiseka). Kartais negali (o gal nemoki) nieko padaryti. Gyvenimas tiesiog ritasi žemyn: draugai (?) neatsiliepia į pagalbos šauksmus, pliušiniai meškinai į ašaras...Taip dažnai būna, po didelio gėrio. Išgyvensiu. Neabejoju. Fiziškai išgyvensiu. O morališkai jau seniai mirštu. Vis bėgu...Ir nerandu savęs...Gal ne ten ieškau? Nerandu tokių rėmų į kuriuos galėčiau save įkišti, kad neskaudėtų...Matyt nestandartinių reikia. Gyventi ieškojimu ir laukimu (laukimu to, kuo vis labiau nusivili galų gale), ar verta? Nesvarbu. Vis vien gyvenu. Aplink viskas sukasi. Ratais...Ratilais. Sukasi.
Man reikia gėlėtos dėžutės, kur galėčiau paslėpti savo jausmus, nuo liūdesio. Ir nuo savęs. Aš neverta savo jausmų. Aš neverta savęs, tokios kokia mane visi laiko. Ar jie klysta? Nežinau. Gal tik per daug iš manęs tikisi, o tenka nusivilti ir pačiai.
Atimk iš manęs ilgesį ir meilės sparnus. Pavargau. Nuo to, ko nėra.
Neberandu prisiminimų, kurie šildytų...

Po trijų savaičių (pilnų įtampos) ateis vasara. Pažadu sau. Tik ar ji atsineš ką gero...Turi, privalo. Laisvės skonis.

Beviltiška, drugeliai niekad nebeglostys tavo blakstienų.

~

Apgailėtina diena.

Buvo gerai:]

Vis miegu...

.


Atrodo esu lengvai pamirštamas žmogus.

Peršalau.
.

Nostalgija.

Mm gėris.
Du spektakliai man ryt poryt...Kaip aš buvau pasiilgus scenos!!! Ir to jaudulio... Uj:).

Medžiai žydėti pradeda...Laukiau.

Vaivorykštė ant sienos...

Pavargau...

Velniop Tave. Kodėl negaliu ištrinti Tavęs, nebedovanoti šypsnių sutikus gatvėj ir tiesiog nepastebėti? Nemoku.

Nemylėsiu. Niekad. Per daug skauda.


[negaliu patikėt, kad pavasaris visgi įsilaužė į tą širdies kertelę kur miegojo jausmai...nežadinkit.]