mm. gi kaip supranti, kad buvo beprotiškai gera tik viskam pasibaigus.
jei tikėsiu gyvenimu, tada ir gausiu gyvenimą.

taip. maži dalykai daro žmones dideliais.

"Ačiū, Tau Dieve, kad leidai būti mažais."

sukrito mano mintys.

nes tamsa leidžia liūdėti kitaip.

Per daug galvoju, per daug svajoju..
Kai akys mintys vis užsikabina už Tavęs.
Jau paleisk, prašau.

Nesiseka. Labai labai nesiseka.

Truputis tikrumo .
Tik
taip per mažai duota ir tiek per daug imta...

Gabalėlis manęs dar slepias vasaros kišenėj... Kartu su Tavim. Su visais. Su mišku, laužo kvapu, su gyvenimu, nuotaika, saulėtekiais, beprotiška daugybe žvaigždžių, kavyte, apkabinimais, mediniu kelionių angelu, krislu rimties, netikėtumu, nuotykiais, tranzavimu, šiluma, naktimis, tikrumu, vėliava, gyvenimu...
...O tada atėjo nubrozdintas ruduo. Ir žalsvi aguoniniai batukai spardė spalvotus lapus ir šypsojo, nes tiek savy turėjo prisiminimų. Ir Dieve, mano Dieve, kaip viskas tada dar atrodė paprasta - kiek dar buvo laužo kvapo plaukuos ir kiek nakties. Bet, bet...
Sniegas šįmet kainuoja pigiau. O prisiminimus tenka iš kišenių perkraustyti į dienoraščio lapus, nuotraukas ir "pernykštės laimės" maišelį. Va kaip tenka užleisti vietą akimirkai. Išmokau nesiilgėti...
Juk pridėjus saulės grūdą ir aguonos raudonį gims many žiema. Ir piešiu laiką ant balto popieriaus lapo, nes tik pirštuos dar gyvena jausmas.
[Ir dar išmoksiu kepti tuos vokiškus sausainėlius ir pasikviesiu daug užsienietiškų berniukų ir mergaičių valgyti mano vaflių.taip.]
Viso gyvenimo laikas, atrodo, sutilps Tavo saujoj. Ir visas jausmas Tavo akyse.
Kai šalta mylėti lengviau. Todėl Tau rašau, kad visdar esu.

Viskas ten taip stipru ir tikra. Kaip pasiilgstu, kaip pasiilgstu to kasdienybėj... Ašaros atrodo subėgs į tuos prisiminimus ir pasiliks.
Tikresnis tik Tu. Kai apkabini, o naktis laša nuo stogų į žmonių širdis, kai rūkai kutena langus, o šypseną nusineša rudens vėjas. Tyliau tik tamsa. Tyliau tik širdis, tik jausmas.
Kartais noriu žinoti .