Pavargau nuo kasdienybės žmonių.
O,o jūra naktį - stebuklinga, ir Lietuva iš viršaus, ir pokalbis per naktį, ir rytinis rūkas, ir noras apkabinti [neišpildytas]...
ir viskas kartais taip keista.

away:
Į Švediją.

Nebemoku būti tikra. Ir jauki. Tik tokia šalta... Sau ir kitiems.
Įrėminta.

Aš, aš... Pasimečiau. Ir pamečiau save, ir jaukumą.
Bet tikriausiai teisingai sakė geroji mergaitė: dabar čia nejauku, o kai nueisi ten, tai ir tas ten galų gale taps eiliniu čia.
Tiesiog.

rūta žalioji... vakars ateina...

Tu esi ir šito gana.

Mano mielas,

...ir tai mane veda pirmyn. Tas žinojimas, ta aplinka ir ramybė.
"...o aš vistiek žinau, kad saulė kyla iš tos pusės, kur esi tu... ". Ačiū, už tai.

Rami.

Mano mielas,

Šiandien man skauda. Viduj.
Bet kartu ir gera. Dėl tos netikėtos saulės delnuos ir lopšinės. Nes aplink tiek daug saulių, o aš jų nepastebiu...

Laukiu? Ne, gal bijau.
Ryt į Bernardinus - ramybei.

Tikiu.

Mano mielas,

Išmokau šypsotis. Rimtai. Ir nuo to, kas gyvena viduj {vasarinio} taip šilta...

Venimus adorare eum.
Jaukumu.

Keista.

Mano mielas,

Didžiausia mano klaida matyt buvo įsileist į save tiek jaukumo ir tiek gėrio... Dabar taip sunku grįžti į kasdienybę. Į tuos paprastus, bet kartu ir tokius ypatingus [reikia labai, labai pasistengti, kad tai suprastum] žmones. Kaip išmest iš širdies tą gėrio troškimą visur?
Reikia šviesti, o aš tesugebu blausiai spindėti. Ir tai - sau. Kaip man šviesti kitiems, jei jau nebesugebu normaliai šviesti sau? Skautų ima trūkti, kaip oro. Ne tik skautų, bet ir šiaip mieliausiųjų... Ir tos aplinkos. šeimos.
šniurkšt...

Pasimetus.

Ruduo ateina į kalendorių, bet ne į širdį...
tikėk
O gal geriau įsileisti jį ir į širdį. Šviesiu. Ir toliau šviesiu kitiems, nes kas kitas, jei ne aš nusišypsos liūdnam praeiviui, ar apkabins brangiausius...
šniurkšt...