Laikas išbyra iš laikrodžių ir atsimušęs į šiaurinės žvaigždės spindesį pasislepia po pagalvėmis... O žalių drambliukų, geltonų varliukų ir lietaus raganaičių šalyje dar tylu.

Visiems aplink jaukiau.
Tik ne man.

Laukiu savo žydinčios kriaušės po langu. To aromato.

Branginu ne tik akimirkas, bet ir tuos tikrus žmones jose.
Ačiū Aivarui, Simutei, Donatui, Ritai, Aurutei ir visiems, už tai, kad išmoko pasiilgti, tikėti ir nepamiršti, jog tikrieji skautai dar yra.
Ačiū ir saviems, už tai, kad turėjau galimybę pamatyti išsiilgtuosius, už nakvynę miškę, už paskolintą gitarą ir už kelionę namo.

Daug, daug nuoširdžiausių, ypatingiausių apkabinimų. Akimirkų. Daug teisingų dainų. Ir teisingų žmonių.

Atsigavau.

Branginu akimirkas.

Paprastas bendravimas nuo draugystės skiriasi tuo, kad draugai ne tik ima, bet ir duoda.

Mano tėtis skaito geras knygas. O saulė vėl šviečia.
Ir viskas kartais būna gerai vien tuo.

Kartais noris tos ramybės šalia žmonių. Dažnai gailies, kad norai buvo per maži.

Ašarėlės, kaip aguonos - rausvos.

Mano Oliziukui išaugo trys plaukai!

Netaipnetaip viskas. Tik kartais.