Apglėbk mane savo stipriais, stebuklingais sparnais... Saugok, nepalik, nepaleisk... Padovanok man viltį...

Stoviu medžių ir žibučių apsupta šalia savo svajonės... Bet ji nuo manęs bėga, o gal tiesiog ją išsineša fėjos? Sustok P-A-L-A-U-K... Man tavęs reikia... Nepalik manęs vienos.... 

Kas žvaigždes nurinko nuo dangaus?
Kas tikėjimą pažadino žmogaus?
Kas išaudė viltį manyje?
Kam žydėjo gėlės kelyje?
Taip, tai buvo angelai...
Tik jiems viso pasaulio šilčiausi jausmai...

Tai tik dar labiau mane įtikina, kad esu nesuprantama kitiems asmenybė... Niūru sėdėti vienai...

Pavasariškų šypsenų šalyje,
Ten kur šiandieną norėjau rast save
Mačiau žmogutį mėlynų akių,
Žiūrintį į fėjas tarp švelnių žiedų...
Geltonų plaukučių berniukas dailus
Jau siekia jis fėjos švelniųjų sparnų
Bet fėja mažutė, greitutė jinai
Ir sprunka nuo rankos lengvučiai sparnai
Žmogiukas nuliūsta, juk fėja graži
Norėtų paglostyt jis mažąją sparnelį…
Bet fėja bailutė, o gal išdidi…

Tššš... Nesudrumsk nakties tylos, neišbaidyk žvaigždučių... Duokš ranką... Eime link debesų...

Svajos...
Jos tiki mažyčiais angelais,
Jos tiki gėlėtom fėjom,
Jos tiki saldainių pilim ir mandarinų riteriais...
Tačiau, kodėl netiki savimi?
Joms tik reikia tikėjimo...
Taip kaip man...
Tikėjimo savimi...

Prašau... Kas nors... Nuskinkit man pavasarinę žibutę... Maldauju... atneškit man pavasarį... Mažytį, bet šildantį... Labai, labai prašau kas nors įžiebkit šiltą saulę... Kas nors suraskit mielą gėlę... Atneškit man... Kas nors...

Noriu pavasario!!!!!!!!!!!!!!!

Aš su Tavim... Nebijok... Viskas bus gerai...