Maldauju Dieve neskaudink manęs taip... Pavargau verkti...

Kodėl aš visada ilgiuosi to, kas praėjo ir tikrai nebesugrįš? Kodėl taip ilgiuosi žmonių kurių nė nepažįstu ir ko gero nebeturėsiu progos susipažinti? Kodėl žibuoklės vysta mano rankose man net nespėjus jomis pasidžiaugti? Kodėl ir vėl pražiopsojau saulėlydį? Kodėl neištariau 'aš tave myliu' žmogučiui kuriam to tikrai reikėjo? Kodėl nepadovanojau saulei šypsenos? Kodėl..?

Ievos žydi...

Hmmm... Šiandien labai lėtai į žemę ėjo vakaro vėsa... Net keista :) Ji tarsi kvietė, kvietė, kvietė mane pasidžiaugti nesibaigiančiu saulės spindulių šokiu... Tačiau aš neišėjau... Jaučiu, kad pražiopsojau akimirką kurią būčiau patyrus tik kartą gyvenime... :/

Šiandien mano plaukuose įsippynė mažas saulės spindulėlis... Jis šildė mane visą dieną... Todėl veide vis švysteldavo šypsniukas :)

Tššš...

Vėjas žaidžia mano jausmais ir svajonėmis...

Užmerkusi akis sėdžiu medyje ir klausausi beržų kalbos...

Ieškau S-a-U-l-Ė-s vandenyno viduryj...

Pūkiniai debesys žaidžia žalioje žolėj...