ir netrukus paaiškėja
kad jau nieko neturiu
kas užpildys šitą spragą
vakare kol miestas dega
kas be nuodėmės atėjo
nukapokit man rankas
nukapokit man rankas
<...>

S.Mykolaitis, iš "Kiemsargio"

kiemsargis uždegęs sniegą
supamoj kėdėj užmiega
ir nemato kaip iš jūros
tyliai išbrenda lietus
paukščiai parskrenda į miestą
išsigąsta susigėsta
ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus
savo purvinus batus
<...>
ir netrukus paaiškėja
kad jau nieko neturiu
kas užpildys šitą spragą
vakare kol miestas dega
kas be nuodėmės atėjo
nukapokit man rankas
nukapokit man rankas
<...>

S.Mykolaitis, iš "Kiemsargio"

švilpaujam švilpt švilpt

ai. koks skirtumas.

sleeping.

šianakt noriu sapnuoti bliuzą. neįsivaizduoju kaip tai atrodytų, bet būtų pats gražiausias vaizdas.

Staiga kažkas sušnarėjo, ir tarp didelių paparčių pasirodė Mikė Pūkuotukas.
- Gerą dieną, Nulėpausi,- tarė jis.
- Gerą dieną, Meškine Pūkuotuk,- niūriai atsakė Nulėpausis.- Jei tik ši diena gera. Labai abejoju,- pridūrė.
- Kodėl? Kas atsitiko?
- Nieko, Meškine Pūkuotuk, nieko. Ne visi juk galime, ir kai kas iš mūsų taipogi negali. Ir tiek.
- Ko negali?- krapštydamasis nosį, paklausė Pūkuotukas.
- Dūkimas. Dainos ir šokiai... Linksmybės šilkmedžių brūzgynuose...
- O! - nustebo Pūkuotukas. Truputėlį pagalvojo ir paklausė:- O ką reiškia: "Šilkmedžių brūzgynuose"?
- O naivuoli! - atsiduso Nulėpausis ir paaiškino:- Naivuolis yra tarptautinis žodis. Aš nesiskundžiu, bet taip jau yra. 

Pūkuotukas atsisėdo ant didelio akmens ir pabandė įsigilinti į tuos žodžius. Jie buvo mįslė, o Pūkuotukui mįsles spėti niekad nesisekdavo, nes jis buvo Labai Mažo Protelio meškiukas. Todėl užuot sprendęs mįslę jis užtraukė "Šarką Taršką".

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada groja, nedainuoja?-
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

Šitoks buvo pirmas posmas. Kai jis baigėsi ir Nulėpausis nepasakė, kad jam nepatinka, Pūkuotukas neprašomas paslaugiai užtraukė antrąjį:

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada vaikšto, nešleivoja?
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

Nulėpausis vis dar tylėjo, todėl Pūkuotukas pats sau murmėjo paskutinį posmą:

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada stovi, nevažiuoja?
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

- Teisingai,- tarė Nulėpausis.- Dainos. Tra lia lia ir tra lia lia. Aš pasėjau kanapėlę! Džiaugiamės!
- Aš tai džiaugiuosi, pasakė Pūkuotukas.

pamečiau nukirstą ranką
iškrito tiesiog kažkur pakeliui
į namus
ieškau ieškau
nors galva į sieną
nepamenu kur
vis vien man vis vien
o ir jums nesvarbu

oranžinės dėžės rūlz. betrūksta rudų didelių vokų.

o ryt daržai. o ryt žoliapjovės - žoliakvepis - žaliažolis kilimas. o ryt paštas/dėžės/sausainiai. o ryt mykolaitis. vat.
bus gerai.

tai va.
kaskart apsigauname.

pargriaukite į dilgėles
dagius brūzgynus
kad kojos suraikytos būtų
šukelėmis nagai suskiltų
nebūtų nebyrėtų pievos
akių neprisikrėstume
klastingų žied-dulkių
žiūrėki nenutrūki
nuo virvės kanapinės
su šaknimis
į dilgėles
dagius brūzgynus