Staiga kažkas sušnarėjo, ir tarp didelių paparčių pasirodė Mikė Pūkuotukas.
- Gerą dieną, Nulėpausi,- tarė jis.
- Gerą dieną, Meškine Pūkuotuk,- niūriai atsakė Nulėpausis.- Jei tik ši diena gera. Labai abejoju,- pridūrė.
- Kodėl? Kas atsitiko?
- Nieko, Meškine Pūkuotuk, nieko. Ne visi juk galime, ir kai kas iš mūsų taipogi negali. Ir tiek.
- Ko negali?- krapštydamasis nosį, paklausė Pūkuotukas.
- Dūkimas. Dainos ir šokiai... Linksmybės šilkmedžių brūzgynuose...
- O! - nustebo Pūkuotukas. Truputėlį pagalvojo ir paklausė:- O ką reiškia: "Šilkmedžių brūzgynuose"?
- O naivuoli! - atsiduso Nulėpausis ir paaiškino:- Naivuolis yra tarptautinis žodis. Aš nesiskundžiu, bet taip jau yra. 

Pūkuotukas atsisėdo ant didelio akmens ir pabandė įsigilinti į tuos žodžius. Jie buvo mįslė, o Pūkuotukui mįsles spėti niekad nesisekdavo, nes jis buvo Labai Mažo Protelio meškiukas. Todėl užuot sprendęs mįslę jis užtraukė "Šarką Taršką".

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada groja, nedainuoja?-
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

Šitoks buvo pirmas posmas. Kai jis baigėsi ir Nulėpausis nepasakė, kad jam nepatinka, Pūkuotukas neprašomas paslaugiai užtraukė antrąjį:

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada vaikšto, nešleivoja?
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

Nulėpausis vis dar tylėjo, todėl Pūkuotukas pats sau murmėjo paskutinį posmą:

Kas, Šarkele kreivakoje,
Kada stovi, nevažiuoja?
Pasakyki man, plepioji
Šarka Tarška kreivakoje.

- Teisingai,- tarė Nulėpausis.- Dainos. Tra lia lia ir tra lia lia. Aš pasėjau kanapėlę! Džiaugiamės!
- Aš tai džiaugiuosi, pasakė Pūkuotukas.