kiemsargis uždegęs sniegą
supamoj kėdėj užmiega
ir nemato kaip iš jūros
tyliai išbrenda lietus
paukščiai parskrenda į miestą
išsigąsta susigėsta
ir tylėdami apžiūri savo purvinus batus
savo purvinus batus
<...>
ir netrukus paaiškėja
kad jau nieko neturiu
kas užpildys šitą spragą
vakare kol miestas dega
kas be nuodėmės atėjo
nukapokit man rankas
nukapokit man rankas
<...>

S.Mykolaitis, iš "Kiemsargio"