pargriaukite į dilgėles
dagius brūzgynus
kad kojos suraikytos būtų
šukelėmis nagai suskiltų
nebūtų nebyrėtų pievos
akių neprisikrėstume
klastingų žied-dulkių
žiūrėki nenutrūki
nuo
virvės kanapinės
su šaknimis
į dilgėles
dagius brūzgynus

jukš.

3 apie dieną:

Diena primargino - nesužiūrėsi,
pavargom mes nuo visokiausių pa.
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese,
pačia sunkiausia šnekamės, pačia sunkiausia šnekamės kalba.
[Aktorių trio "Naminis angelas"]


* * *
Diena praeis galais pirščiukų kaip vagis
diena praeis ir nieko nepaliks
diena išeis palikus praviras duris
kad įsileistų naktį kambarys
kažkoks pavargėlis nelaimėlis kažkoks
tiktai stebėtis lieka tuo kad gyvenu
ir nebedovanok man dovanų
nes net ir jas kas nors vis tiek išvogs
ir nebedovanok man dovanų
nes neišlaiko mano rankos dovanos
eilėraščio skiautelę džiovinu
ir priglaudžiu prie tylinčios burnos
[Antanas A. Jonynas]


KAS YRA DIENA

Diena kaip stiklinė,
stora,
daugiabriaunė,
gali netyčia
nukristi -
neplauta ar
kruopščiai iššluostyta,
galiu ją pati numesti
ir sudaužyti,
kam atsibodo visos jos
briaunos,
bet galiu lėtai
ją vartyti prieš
saulę ar lempą -
tai gražiai
žaiduliuoja šviesos
ant storo stiklo.
[fragmentas iš Nijolės Daujotytės eil.]

"Ligoninėje žmonės keistai neišnešdavo muilo debesies vidury, kaip pasielgė Gudruteris. Neištikšdavo į kraujo purslus ir trombus. Nepaskęsdavo, nežūdavo nuo žaibo, jų nesumaitodavo mechanizmai, nesumaigydavo griūtys. Jų nenušaudavo gatvių plėšikai, nepasmaugdavo žagintojai, jų nenudurdavo aludėse, neužkapodavo kirviais gimdytojai ar vaikai, jie nemirdavo pulkais dėl kokio nors kito Dievo veiksmo. Niekas nemirdavo paspringęs maistu. Žmonės kaip džentelmenai mirdavo operacinėje ar be komentarų išleisdavo paskutinį kvapą po deguonies gaubtu. Nebūdavo tokių painių žaidimų: "Matai mane? O dabar nebematai!" - tokių madingų už ligoninės sienų. Arba: "Štai aš esu - o štai manęs nebėra!" Čia nebūdavo bado nei potvynių. Vaikai neuždusdavo lopšiuose ar šaldytuvuose, nenugriūdavo po sunkvežimiais. Nieko mirtinai neužpliumpindavo. Žmonės atsukę dujas nekišdavo galvų į orkaites, nešokdavo priešais metro traukinius, ūžt! nekrisdavo lyg negyvi svarmenys pro viešbučių langus ant šaligatvių ir pasibjaurėtinai nemirdavo viešumoje kaip alpakų kailio maišai, pilni plaukuotų braškių ledų - paplūdę krauju, išsikreipusiais rožiniais kojų pirštais.
    Visa tai turėdamas galvoje Josarjanas dažnai teikdavo pirmenybę ligoninei, nors ir toji turėjo trūkumų."

iš "22-osios išlygos" [Joseph Heller]

fu, kerėpla [vakar ir šiandien]. nenustebkit, jei kada parkrisiu jums po kojom, užkliuvus lygioj vietoj..:]

aa, mano vargšės kojelės.. ir boružę pamiršom, ir grafkes praganėm, bet gerai. vis vien gerai.:]

reikia eit pirkt bitučių ir senų vilniaus katedrų ir mažulyčių ąsotėlių ir ir ir..
piešti reik. įkvėpimą pasigaut už uodegos [geriausia mažoje senamiesčio jaunųjų dailininkų dirbtuvėje-galerijoje]. po to žemėlapius piešt. senus. ir dar dar dar.. kažką pamiršau.

nagi, išleiskit išleiskit geltonus dramblius iš mano galvos..:]

"<..>jie į gatvę išskubėjo
vaikščioti paplepėti
apie garažų kooperatyva
kaip gerdami išpylė kavą įįį
kaip vienas kartą privėrė striaublį
kaip vakar bus lietaus.."

"oo aš be bilieto kur noriu ten važiuoju,
oo aš vaažiuodamas linksmas dainas dainuoju,
o aš šypsaus plačiai prikandęs kairį ūsą,
belaukdamas devinto troleibuuusooo.." 
[a.giniotis]

:]]

"oo aš be bilieto kur noriu ten važiuoju,
oo aš vaažiuodamas linksmas dainas dainuoju,
o aš šypsaus plačiai prikandęs kairį ūsą,
belaukdamas devinto troleibuuusooo.."

a.giniotis