Taigi, vasara ir savanoriška pagalba...
Iš tiesų tai du nesuderinami dalykai, panašiai kaip vasara + didelis aktyvumas Rašykuose. Arba šokoladas+šašlykas. Būtent dėl tokio genetinio nesuderinamumo žurnalas patyrė "atostogų" būseną. Gal ir gerai. Jos metu kilo keletas šviežių idėjų.

Bet vasara anksčiau ar vėliau baigiasi, ateina rugsėjo pirmoji, o su ja - didesnis nei įprasta aktyvumas, alaus skyrių atakos ir pirmieji girtos prozos gabalai iš universitetų bendrabučių. Tvarka ir teisingumas sugrįžta į kūrybos padangę.

Ta proga - naujas žurnaliuko numeris.
Ir ta pačia proga - skelbimas visiems Rašykų fantastams bei jiems prijaučiantiems - nuo šiol fantastų dvikovos bus rengiamos ir "Fi" numeriuose. Visus savanorius tokiems atrakcionams kviečiu registruotis iš anksto ir perspėju - lengva nebus (man irgi).

O kol kas - malonių akimirkų visiems bevartant puslapius, geriant alų, švenčiant įkurtuves ką tik išnuomotame bute bei besiruošiant prarasti sugebėjimą fantazuoti mokymo įstaigose.

Kūrinio herojai, kad ir kaip besistengtų, savo intelektu niekada nepranoks autoriaus.

Nežinau, kokios mintys sukasi dabartinių pradedančiųjų prozininkų galvose (ir viduriuose) - jie pastoviai primala tuščiavidurio šūdo - tokios specifinės "prozos", kurią skaitydamas ne tik nieko nepajauti, bet ir dar suvoki, kad tuoj visai nustosi skaityti.
Kaip geras dėdė, norintis paskaityti kažką įdomaus, vis kartoju jiems - nustokit rašyti bet ką. Rašykite kažką!
Bet jiems, matyt, kanalai užsikišę, nepramuša.

Anksčiau aš vis šlykštėdavausi mokykline literatūros suvestine, kurią buvo privaloma perskaityti. Dabar man aišku, kodėl ji tokia - lietuvių literatūros padangėje tai yra GERIAUSIA, ką buvo įmanoma surasti. Biliūno liūdni apsakymai, kur jis katytes žudė - netgi tie turi nesulyginamą vertę, kuomet pradedi lyginti su dabartiniais pseudo prozininkais, aprašančiais seną malkinę, savo virtuvę ar tai, ką mato pro virtuvės langą. Labai retos išimtys rašo tikrą prozą, kurioje galima surasti siužetą, įdomų pagrindinį veikėją ir netgi pagauti kažkokią gilesnę mintį.

Vakar man iškilo klausimas - nejaugi prozą rašyti iš tiesų taip sunku? Na gerai, tebūnie tam rašytojui 16 metų - juk jis lanko mokyklą, mokykloje kasdien patiria tiek, kad užtektų storiausiam romanui. Argi neįmanoma iš tų patirtų įvykių išrinkti kažką tikrai vertą dėmesio ir sukombinuoti įdomų kūrinį? Net fantazuoti nieko nereikia - viso labo panagrinėti save ir savo draugus. Išimti iš tos realybės įdomesnes detales, išryškinti jas, įvilkti į savo patirtį - ir štai, proza. Tebūnie su klaidomis (kuriam naujokui nepasitaiko?), tebūnie su atsiprašymais - tai išgydomi dalykai. Svarbu išmokti išgryninti mintis kūriniams, o ne imtis BET KO, kas panašu į prozą. Yra dalykų, kuriuos rašantiems svarbu pateikti vien tik vardan savęs, bet reikia galvoti ir apie skaitytoją, jeigu jau niežti pirštai įkelti tai į rašykus.

Patį mąstymą "ai, įkėliau, ir bus gerai" tiems veikėjams vertėtų pakeisti į kažką daug rimtesnio, maždaug "rašysiu taip, kad VISI norėtų tai skaityti".
Mintis reikalauja darbo, bet ir rezultatas kur kas labiau skatinantis, nei maksimum dviejų komentatorių dėmesys ir etatinių kuolų puokštė. Kuris rašytojas nenori, kad skaitytojai jo lauktų nekantraudami?

Cha, pagaliau! Pagaliau atėjo ta diena, kai galiu nebereikalauti iš kolegų to, ką jie laiko paskutinei minutei. Nebereikia vėpsoti į InDesign langą, ieškant piktybiškai besislepiančių klaidų (aš žinau, kad jūs vis dar ten, zarazos!). PDF'as gana sparčiai įsikrovė į katalogą serveryje, tik va niekaip nesugalvojau, ką galėčiau parašyti puslapio naujienose...
Ai, bus tų naujienų. Esmė - naujas numeris. Ir padėka visiems, kurie prisidėjo. Tikiuosi, pernelyg nepavargote, nes naujas maratonas - ne už kalnų, che che...

Priimčiau pradedantįjį rašytoją už kėdutę kojoms pailsinti. Tikriausiai daug spardyčiau ir minkyčiau. Nepažadu, kad nepataikysiu į skaudamą vietą. Mainais jis gautų padorų nugaros ir sprando masažą, keletą riebių niuksų į kepenis, ko pasekoje gal net išmoktų normaliai rašyti prozą.

P.S. tinka ir poetai, bet tokiu atveju prie spardymo prisidėtų krūva riebių keiksmažodžių ir keletas veiksmų iš karate srities. Juk pagaliau konvertuoti poetą į prozininką - kur kas didesnis vargas.

Ne paslaptis, kad internetinis žurnaliukas FI (Fantastika Internete) priima pagalbą straipsnių bei informacijos pavidalu.
Jeigu esate parašęs kažką informatyvaus iš fantastikos srities, nepasidrovėkite bei atsiųskite mums (arba man).

Trečiasis numeris jau yra. Gali būti surastas adresu:
fi.iliuzija.net/pdf/Fi3.pdf

Malonių akimirkų visiems.

Gal kas matėte paieškos variklį, skirtą savęs paieškai? Labai reikia :)

Rašykai paprastai turi itin trumpą atmintį visokiems mažareikšmiams šio puslapio (ir ne tik šio)  įvykiams, todėl priminsiu -

2012 metų lapkričio 24 dieną,  23:51 val. Lietuvos laiku Rašyk.lt vartotojas Valkas, paveiktas nežinomos spinduliuotės, įsibrauna į forumą ir paskelbia temą "FI reanimavimas".

Po kelias dienas trukusių diskusijų kitas Rašykų vartotojas, kurio vardo jau niekas nepamena, pasako "darom".

Rezultatas - 40 dienų pastumdę orą, Rašykų fantastai reanimuoja FI idėją, kurią atgimusią galima pamatyti čia:
http://fi.iliuzija.net

(Labai tikiuosi, kad čia tik laikinas adresas, antraip reikštų, kad reanimacija net nesiekė pirstelėjimo lygio).

P.S. taip pat kviečiame dalyvauti visus entuziastus, fantastus, fantastų gimines, fantastų antrąsias puses, fantastų poetus (whattaf***), fantastų... fantastus ir šiaip - fantastiškus žmones.

Niekas yra tas pats, kas nulis. Jis negali nei įvykti, nei neįvykti. Kad įvyktų (arba neįvyktų), tas niekas privalo tapti kažkuo...

Antra vertus, kai nieko nevyksta, diena vis tiek puiki. So, cut the crap and enjoy.