Tu, šilinių šalele,...

... ir panūsta kažkas
išdykauti SavęsP (manyje),
na, o kas konkrečiai – nežinau;
it perkūnas, panoręs pažaisti ginklais
ne todėl, kad reikėtų;
gal todėl, kad sumanęs taipo.

Būna taip, kad, apkvaitęs ir aš,
negaliu patikėti, kad ne savąjį žodį girdžiu –
pūgos ūžauja, ūžauja,
net į tylą sukritusios
neužmiršta darbymety esant savęs.

Betgi, mielosios,
kad ir kaip jau išmokau jus gerbti,
bet SavęsP karalystėje
be karūnos karalius esu.

Gaila man,
kad karalių vien tik iš karūnos pažystame –
aš trankysiuosi dar
nuo šventovių lig pragaro vartų,
kur kūrenasi mano pekla.

Ir tuomet jau –
gal sapnais, gal kitaip apsireikšiu –
nieko naujo ir ten,
ką per šimtmetį savo ištvėręs esu.

Tu, šilinių šalele – 
mano pragaras, mano dangus,
kur nereikia karūnos
kad būtum karalius –
visos maldos, kad gražiau, vis gražiau
suviešėtų Žmogus.