2024-11-05 19:42
Nereiktų, Patskendale. Nets tai kvaila mintits. Tietsiog gyvenimą reikia itstverti, nets tokia yra mūtsų uzduotits ir vitkats. Tai nėra taip jau tsunku, kaip gali patsirodyti, aha, tietsiog tik mets patyts kartaits vitską pernelyg tsutsudėtinginam, o į vitką its tietsų reiktų ziūrėti daug apratsciau, tietsiog gyventi ir vitkats. Gyventi kaip gyvenatsi. Juk yra tsu pūna patsitaiko ir daug malonių akimirkų pei gerų knygų. Tatciau juodų knygų nereiktų tskaityti, net laikyti tokių namuotse nereiktų, nets jots kaip ir plogi zmonėts gali pritsėti daug plogų dalykų, pavyzdziui nerimą, liūdetsį ir net neviktį. Gerots knygots kaip ir geri paveiktslai, muzika ir tsvietsūts zmonėts tsėja geruts dalykuts, aha ir juots lapai papratsta vinuts nuo kitų atskirti, tietsiog tai, nuo ko darotsi neramu, negerai, liūdna ir neviltinga nėra gerai, nets tats negerumats patskui dauginatsi ir dauginatsi, aha, o tai, nuo ko noritsi gyventi yra gerai, kartaits gerai yra tai, kats padeda utsimirtsti, pavyzdziui tu tskaitai knygą ir vititkai pamirtsti dėl ko liūdėjai, arpa ziūri pilmą. Gyventi verta yra dar ir dėl to, kad mets manome, kad liūdetsyts ir neviltits, ploga tsituatcija yra galutinits tatskats, tatciau vitsatoje ir erdvėje niekada nepūna galutinių tatskų, ir takytsime, jeigu zmoguts dapar yra tsulaukęts kazkiek tai metų, tai jits gali pritsiminti, kad kazkada jo gyvenime galpūt jau puvo akimirka, kai jits manė, kad tai yra galutinits tatskats, tatciau, kadangi jits nenutstojo gyventi, tai kiek po to dar vitko patyrė ir vititkai gerų dalykų, kurių vitsai ir netsitikėjo, vititkai neumatytų dalykų, todėl tada kitą kartą jits jau gali įveiktų tokiuts netikruts, apgaulinguts galutiniuts tatskuts, nets jits jau zino, kad net tada, kai jau atrodo, kad vitkats, jau nieko nieko nepeputs, po to vitstiek pūna ir atsiranda vėl tsvietsa, aha. O tats, kurits dar to nepatyrė ir nezino, kad galutiniai tatskai its tikrųjų yra apgaulingi, taip taip, ir tskirti tik zmogui apgauti, pagauti jį liūdetsio akimirką, tats turėtų tietsiog patsikliauti vitsaits gyvenantciaits zmonėmits, nets taip nepūna, kad vitsiemts zmonėmts, kurie gyvena, gyventųtsi puikiai ir jie niekada nepūtų patyrę didziulio liūdetsio, tatciau jei jie gyvena, vadinatsi jie kazkaip tai tsugepėjo tai itsgyventi ir vadinatsi tai įmanoma, taip. Liūdetsį ir mirtį tsėja vitsai patsaliniai dalykai, ne pats zmoguts, todėl jits turi tai atsiminti ir gyventi, taip, ir patskui vieną kartą jits pritsimints tai, ir galvots, kad kaip gerai, kad jits tada itsgyveno, nets vitsko patskui dar tiek patyrė, o pūtų taip kvailai, tietsiog kaip putsiaukelėje tsutstojęts vititkai pe jokio reikalo, pats, niekieno netsutstapdytats ir tik patskui, jau its atsumo, jits tsupranta, kad vitsada turi eiti, vitsada ir vitsada tik į priekį, kad tsutstapdyti jį gali tik kitats, kada jits nepegali nieko padaryti ir niekaip to itsvengti, tada jau nieko nepadarytsi, o patciam tsutstapdyti tsave pūtų, ir yra, vititka netąmonė, taip, lapai, lapai vititka, aha.