rašytojams

literatūros aktualumas nėra ekvivalentus mokslo aktualumui. tai ką mokslas nusimeta, literatūra gali tik išsigryninti, susidėlioti į kategorijas. šis puslapis nėra tik mėgėjiškų pasibandymų vieta. kiekvienas čia rašantis, jis tą supranta, ar ne, priklauso Leviatano racionaliam šėlui. aš galutinai įsitikinau, kad rašyko rašytojų tipas yra specifinis, bet tai nėra tik išsigalvota, niekuom neparemta konstrukcija. mes visi čia esantys dalinamės tuo pačiu skausmu iš vaikystės. išties čia yra sukurta kažkas ką mąsto filosofai ir teoretiniai fizikai - apie galimus pasaulius, kadangi pačioje kalbos struktūroje, užkoduoti loginiai dėsniai iš esmės neprieštarauja, bent jau įsivaizduoti visai kitokius pasaulius. kadangi turiu šiek tiek patirties filosofavime, išdrįsiu paklausti: ar tik nebus šiame puslapyje, tarp detalių paslėpta, vakarų mąstymo esminė srovė, bei jos grįžimas į save? mielieji, mes čia visi esame baimėje ir drebėjime. dalyvavimas čia yra woldeno narsa eiti į mišką, kuris už jį žino geriau. šis puslapis ir yra tas aukso vidurys, kuris nėra nei miškas, nei miesto dykuma. ir kiekvienas dalyvaujantis čia, suprantą jis tą, ar ne, bet yra filosofas - mat pati šio puslapio struktūra iš esmės verčia susimąstyti: koks yra santykis tarp literatūros ir gyvenimo. sakysit, o kodėl to paties tarkime negalima pasiekti pvz ig, fb ir t.t.? ogi dėl to, nes ten nėra paslėptos ontologijos, o jeigu ir yra, tai ji yra anoniminė. platono vienas iš pagrindinių filosofavimo priemonių buvo tiesiog - palyginimas. tad štai: ten atsirandame anoniminėje aikštėje, o čia - tarsi prie židinio. ir tokiam, kaip man, net jei jis tuščias ir neegzistuoja, jis man vis dėl to yra, nes apie jį buvo pagalvota. mes nesam vieni bent čia, todėl galime atleisti pasauliui už jo prievartą. pasaulyje egzistuoju, bet čia esu. ir pasaulis tampa manimi.