turiu per daug. bankrutuosiu. noriu kad palydėtum mane į minią. viešo pažeminimo. antausių. kad aplietum mane gėrimu ir užsiundytum milžiną. kad aš pralaimėčiau o po to tu mane guostum. bučiuotum delnus o aš pėdas. kad iš pasalų užsišoktum ir įkastum. dėl savęs bet pratęstum dėl manęs. kad kąstum kol pradėtum verkti arba iškąstum mėsos gabalą. kad jį pamačiusi apsiverktum. o tada aš jį pats numesčiau ant žemės ir suvalgyčiau. ir tu pralinksmėtum. ir jei negalėčiau užmigti kad smaugtum mane iki sąmonės praradimo. ir kad niekam neleistum suprasti. kas iš tikrųjų čia vyksta.

Labai aiškiai supratau, kad neturiu pasirinkimo. Privalau pastatyti užtvanką dėmesio slėniui: negalėsiu gyventi tol kol nesugebėsiu rašyti. Taip kaip rašydavau dar neperskaitęs nei vienos knygos. Kaip laiškus kuriuos sudeginau. Kitu atveju tiesiog nėra manęs sau. Nėra manęs kuris galėtų parodyti save sau pats. Nėra manęs kuris išdrįsta nebesuprasti. Ir tiesiog nerti. Juk jei galima tenais, kodėl negalima čia? Negi taisyklės čia labai skiriasi? Juk ir ten ir čia žmonių nėra, juos dar reikia sukurti, pirmiau, nei jie - tave.  Bei patikėti, jog per ankstyvi senatvė yra tik tikėjimo reikalas. Nes jeigu nėra, tai kam nerti? Kokia nauda senatvėje žiūrėti į save vaikystėje? Nes senatvėje kaip ir vaikystėje save rodome be jokių tarpininkų. Ypač be tų vidinių. Arba išorinių. O štai mes, o tiksliau - aš su jumis - esame pilni nereikalingų tarpininkų. Kurie ir trukdo mums, o ypač man su jumis. Susikalbėti. Viešpatie iš tiesų ką gali žmogus, turintis per daug laiko ir negalintis to niekaip perteikti, bet tik išgyventi? Nieko jis negali, netgi - šito. Ypač be citatų ir pasitikrinimų ar google pasaulis sutinka su aprašytais faktais. Ir dar labiau tuo atveju, kai - nesutinka. Nes, kai nesutinka, - faktus turi susirasti pats. Pasiaukojimo. Ir taip toliau. Prisipažinimų. Tokių kaip: aš tą supratau ligoninėje, su galimai susiūta ranka. Suicidas, kuriam negerai su galva arba tiesiog pavasaris. O ištikrųjų, tai man nusibodo klounų bajeriai,  aš užsimaniau tikro bajerio. To žvengo iš gėdos, kaip vaikystėje iki apsimyžimo. Man regis, kad visiems buvo linxma. o kam nebuvo - nebetikiu jais. Nežinau kodėl. Iš vis po velnių ką aš sau galvojau kad galvojau. Kad galvoju. Toliau. Iriuosi, išmetinėju visus tarpininkus, nes jie visi - nereikalingi. Nes man nebegėda irtis prie jų. Ir ypač nuo jų. Nes jie vėliau ar anksčiau pradeda tau duoti tik "mes" kaskart, kai net bejėgiškai kreipiesi su "tu". Ir ypač tada, kai - bejėgiškai. Todėl taupau energiją. Stengiuosi nebešvaistyti minčių neturinčių savo kordinačių šitoje galo sau nesugebiančioje pasidaryti ir todėl begalinėje matricoje.  Skamba pasakiškai, bet seniau žmogus galėjai žinoti savo vietą... O dabar į kiekvieną knygyną pakliuvęs jauti nebe skaitytojo sveiką smalsumą dantenose, o paralyžiuojantį elektrinį kvapą ir nusivylimą usb kištukuose. Laiminu tuos, kurie to - nejaučia. Kad Dievas iš tikrųjų yra. O miršta tik žmogus. Avataro planetoje vis daugiau dievo ir vis mažiau žmogaus. Ir kas dėl to kaltas? Kas iš tikrųjų kaltas, kad pasaulis kartu su manim nuėjo velniop? O jei kaltų nėra, tai kas išrado pragare šviesą, kuri nebeleidžia užmiršt tų prakeiktų snukių. Vietoje sielų. Tad, štai, ateini į knygyną ir sustingsti, nes šitame tikro Dievo, vadinasi visų Dievo, pasaulyje esi tik šiukšlė. Tik suglamžytas laikraštis. Ištiesintas. Suminkštintas, kad taptum nešvarus. Ir tikrai niekam nebeįdomus. Net katalikui, net jei ten figūruoja popiežiaus atspindys. Tuo labiau. Kam tas kontekstas, jei išlieka tik tekstas. Ir ypač dabar, kai kontekstas jau virsta tekstu dar net nespėjęs pabūti kontekstu. Nes mes visi rašom. Norim to, ar nenorim. Ir, žinoma, kas kart pralaimime. Nes net ir nebandydami lygiuotis su didžiaisiais autoriais, esame pasmerkti pralaimėti kovą. Nes esame sulygiuoti. Nes mes visi lygiuojame. Visi sergame. Pandemija baigėsi, o tolimieji vis dar vaikšto, žino, kad ir tu kažkur vaikštai. Bet niekas, po velnių niekas, išskyrus keletą slėptis išmokusių genijų, nebando daužyti į tą tarpą, kuris tą vaikščiojimą skiria. Nes į tuos, kurie nemoka slėptis ir daužo į duris... Po to atsimena. Ir apkalba. Ne savo reikalą... Ir verčia klausytis. Ir nuliūsta, jei nesiklausai, kad nebeslepi nebetikėjimo pasakų griuvėsiais. Todėl aš siūlau iškart susipykt, pereinant liūdesio stadiją. Pasakyt, kad balselis jų cypia ar ką. Nes tu jau nebe tas. Kas dabar esu aš, savo randuose užuodžiantis, tik narcizizmo dezinfekciją. Vėją šiauduose. Ir dar truputį tiesiai palei vagą einantį arklį. Nors pati vaga kreiva zigzagais... Ir vis sunkiau pakylančią, bet. Vis ramiau priglundančią ranką. Vis ilgiau prie lygiuojančių. Vis labiau stangrėjančią ties alkūne. Ties atviru Judo manevro lūžiu. Po velnių. Ne Judo manevro man gaila, o lūžio. Kad to atviro lūžio nesuplanuosi. Jis gaunasi toks, koks gaunasi. Po jo nebelieka nei lašelio to apgailestavimo, kad vaje - o juk galėjo ir kitaip sulūžti, reikėjo tik paskaičiuoti, apsispręsti, kaip kristi. Nukristi ant galvos ar ant kojų. O gal ir ant galvos, ir ant kojų, bet prisiimant riziką, kad nukrisi ant šiknos..,, Ne. Atviras lūžis yra kaip juodoji skylė, tik atvirkščiai - iš horizonto ribų. Atsirandi nukritime, paslepi kiek įmanoma sulūžusias vietas, nes gerbi kitų sveiką nuomonę apie tave. Ir eini iš įvykio vietos. Nes tas įvykis esi tu pats. Nes tame įvykyje gali būti tik tuo įvykiu. O ne tuo, kas tą įvykį toliau siūna arba griauna. Nes tas įvykis sapnuoja galingiau negu tu. Nes negali atskirti kur tavo sapnas, o kur - įvykio. Nes tau per daug rūpi klaidos arba teisingo atsakymo riba. Nes tu esi paralyžiuje ir todėl tau jau nebesvarbu. Ar išgyvensi ir štai brėši apie tai apskritimą. Aplink tą nesaugią vietą. Mokėti laukti su tinkama laikysena yra viskas ko reikia, kad galėtum išlikti savimi, net jei ir žinai, kad nebesulauksi godo. Ypač, kai žinai, kad nesulauksi. Tačiau reikia bičiulį patikrinti, kad sulauksi, kad išties nebe taip jau ir toli, nors dar ne arti. Dar ne prieš akis. Amžinasis: darne. Reikia drąsos lažintis su Dievu, kurio nėra buvę. Nes ar sugebėsi paslėpti išgąstį, kai ir, svarbiausia, - jei laimėsi? Nieko nėra durniau už išgąstį. Ne už baimę ir drebėjimą, bet už tą dviejų prasilenkiančių tamsoje ir staiga susidūrusių veidų išgąstį. Lyg ne būtent tokie ir būtų,  dauguma šios paukščių galaktikos santykių. Du veidai, kuriems nerūpi vienas kito sapnai. Du tylėti nepajėgiantys arba bijantys egoistai kažkam kitam, bet tik ne vienas kitam. Net nebandantys kopijuoti, nes jie jau nebežaidžia. O užsiima tuo, kuom užsiima visi suaugę, kai ir svarbiausia, - jei nebando išgyventi. Bet kam rūpi kuo jie tada užsiima. Kam rūpi susėdę vaikai ant fotelio arba kilimo, aplink televizorių. Aplink tą gerą daiktą. Ir kam rūpi nueisi tu nuo to daikto ar per filmą, ar per reklamą... Tokios smulkmenos mane išmokė tikėti į dievą. Nes kaskart įsitikindavau, kad jo nėra. Kad procesas visiems pradeda rūpėti tik tada, kai jis jau baigiasi. Tuo rūpesčiu paslepiant, kad nelabai ištiesų, to proceso ir tebuvo. Ir tai yra tas akmuo, kuris yra metamas į tuos, kurie tame procese buvo atradę savo tylą. Nors imk ir išrėk: nu blemba, nepražuvo, jeigu buvo. Todėl turi išduoti save Dievui, kad jis galėtų išdalinti tave išduotą. Ir gali būti užtikrintas šitame sandoriuje, nes tik blogas Dievas išduoda, nes kitaip - negali tobulėti. Visai, kaip ir nebetu. Kiek reikia prarasti, kad pamatytum, kad visos kėdės priklauso Judui. Ir, kad visos vienatvės kvėpuoja po Ofelijos pėda ant skruosto. Po to, kai ją netyčia, kartu su savimi, ištrauki iš upės. Bet Ofelija jau nebepatiki tavo galia. Ji negyva. Nors akimirkai jai prasiveria akys iš išgąsčio. Kad tave jos negyvumas paguodė. O gal tavo. Mirusiems negali prieštarauti. Jie sako ir jie būna teisūs. Visada. Todėl jų niekas ir negirdi. Nes gyvenimas tęsiasi... Bet ne mirusiems. Nes tie antradieniai, kurie nesusitiko ketvirtadienyje skyla į pirmadienius ir trečiadienius, kurie gali sau leisti susitikti tik ketvirtadieniais. O nesislėpti - reikštų tai, kad nieko iš tikrųjų atviro ir nebuvo. Nes tik atsistoję mirties akivaizdoje galime sau leisti bent įžnybiančią užuojautą. Gaila, kad jau nebegaila. Labiausiai. Ir aš dedu tašką, bet pasideda skersas - rėmas. Ir aš bandau kepti pyaragą, bet atsikando obuolio ir užspringstu receptais. Ir man pradeda neberupėti tu vienkartinių žinučių tuometinė gilesnė prasmė. Ir aš susmaigau laumžirgiškai trūktčiojančią galvą tarantulo iltimis. Kad pagaliau užmigčiau. Kad gaučiau tą paskutinę paguodą sergantiems vėžiu. Tą mirties repeticiją iš kurios jau nebesitiki sugrįžti. Nes atsinešiei tikrą peilį. Nes teatras yra įvykis. O tu neturi laiko sulaukti premjeros. Tu turi peršokti pasaulio laiką. Įgyti absurdišką laisvę nelaukti. Nes tu jau visko nesulaukei. Nes tu iš tikrųjų miršti. Nes tu nebeieškai žmonių kažkur ten. Kitur. Nes tik kalėjime niekas nepriekaištauja tau dėl tavo plikės už antrąją vietą. Nes tu miršti dabar. O ne ten kažkada senatvje kai pradėsi gauti pensiją. Ir dalinsi žydukams po 50 centų. Kadangi jau miegu, tai pagalvojau, kad kiek vėžinių minčių mintelių akimirksniu išnyktų ir ar liktų bent viena, jei lėkčiau 420 km/h. per val. greičiu. Ar atsimerktų mano akmuo. Ir ką jis pamatytų. Sutraiškytas mergaites ar visais 9 gyvenimais nutūpusias kates. Drąskančias man mano akį. O gal bitės geluonį tarsi patrankos dagtį. O Patranka Patranka !

literatūros aktualumas nėra ekvivalentus mokslo aktualumui. tai ką mokslas nusimeta, literatūra gali tik išsigryninti, susidėlioti į kategorijas. šis puslapis nėra tik mėgėjiškų pasibandymų vieta. kiekvienas čia rašantis, jis tą supranta, ar ne, priklauso Leviatano racionaliam šėlui. aš galutinai įsitikinau, kad rašyko rašytojų tipas yra specifinis, bet tai nėra tik išsigalvota, niekuom neparemta konstrukcija. mes visi čia esantys dalinamės tuo pačiu skausmu iš vaikystės. išties čia yra sukurta kažkas ką mąsto filosofai ir teoretiniai fizikai - apie galimus pasaulius, kadangi pačioje kalbos struktūroje, užkoduoti loginiai dėsniai iš esmės neprieštarauja, bent jau įsivaizduoti visai kitokius pasaulius. kadangi turiu šiek tiek patirties filosofavime, išdrįsiu paklausti: ar tik nebus šiame puslapyje, tarp detalių paslėpta, vakarų mąstymo esminė srovė, bei jos grįžimas į save? mielieji, mes čia visi esame baimėje ir drebėjime. dalyvavimas čia yra woldeno narsa eiti į mišką, kuris už jį žino geriau. šis puslapis ir yra tas aukso vidurys, kuris nėra nei miškas, nei miesto dykuma. ir kiekvienas dalyvaujantis čia, suprantą jis tą, ar ne, bet yra filosofas - mat pati šio puslapio struktūra iš esmės verčia susimąstyti: koks yra santykis tarp literatūros ir gyvenimo. sakysit, o kodėl to paties tarkime negalima pasiekti pvz ig, fb ir t.t.? ogi dėl to, nes ten nėra paslėptos ontologijos, o jeigu ir yra, tai ji yra anoniminė. platono vienas iš pagrindinių filosofavimo priemonių buvo tiesiog - palyginimas. tad štai: ten atsirandame anoniminėje aikštėje, o čia - tarsi prie židinio. ir tokiam, kaip man, net jei jis tuščias ir neegzistuoja, jis man vis dėl to yra, nes apie jį buvo pagalvota. mes nesam vieni bent čia, todėl galime atleisti pasauliui už jo prievartą. pasaulyje egzistuoju, bet čia esu. ir pasaulis tampa manimi.