Apie filmą Izaokas. Klaikuva.

Tik apie pirmus kadrus.
Nuo pat pradžių rodomi keistoki dalykai - žydų
gete kiaulidė. Kiaulės tarp žydų metafora
ar mažai tikėtina tikrove?
Žydai Vilniuj laike kiaulidę?
Negi žydai buvo kiauliavalgiai?
Gal tik lenkam kiaules augino,
jei suvis augino.
Baltaraiščiais vaizduojami lietuviai,
tokia nevalos, kurie žyduką arba lupa,
arba spjaudo. Blogai rodyt kiaulidę
be kontexto.
Priminsiu, baltų raiščių analogas
ar net prototipas buvo raudoni raiščiai,
užsiėmę lietuvių genocidu. Raudonraiščių
tarpe žydų buvo iki 40%, neįtikėtinai didelis skaičius,
žinant, kad tą genocidą organizavo ruskiai.
Nežinau kam tokie filmiūkščiai reikalingi,
kodėl jie rodomi tautinio transliuotojo.
Filmiūkštis skleidžia tam tikrą, kenxmingą
ideologiją, nors mušami žydai, iš tikrųjų
vėzdas atsuktas prieš lietuvius.
Žydų naikinimas vyko visoj Europoj,
bet Lietuvoj bent dalinai jis buvo
žydų nedėkingumo pasekmė.
Gyvenę čia šimtmečius jie nutarė
išduot juos priglobusią tautą.
Galima suprast žydų skriaudėjus -
irmiausia jie yra tam tikra, labai
savotiška gyventojų dalis.
Specifiškai degraduojanti.
Antra - tai kerštas už išdavystę.
Trečia - karo metas ir taip toliau.

Viena menka pastaba apie žydų
dėkingumą. Daugumai gerai
girdėtas žydų gelbėtojas Šindleris mirė visiškame skurde.
Ir ligotas.
Nė vienas žydas nesumanė jam padėt,
paremt jo ar kaip kitaip atidėkot už išgelbėjimą.
Beje, tas žydmušių ir žydų ardymasis filmo
pradžioje neįspūdibgas, nei vizualiai,
nei kaip kitaip, todėl neaišku, kodėl
tokia ilga įžanga filmiūkščio kūrėjų laikoma tinkama.
Tempia norint ištęst iki pilno metražo?
Vos pradėjus sukt juostą jau neturima ką rodyt?
Klaikuva.