Kalėdoms artėjant


Sapnavau, kad nukeliavau
į nepažįstamą miestą. Atkreipiau
dėmesį, kad ten labai ilgi suolai, 
vienas prasided nuo stoties, eina
link pašto, išsišakoja, viena atšaka
veda į parką, kita į pėstininkų
bulvarą, kita turgaus link, kur pilna
visko, stovi arkliai, žydai pardavinėj silkę.
Vienas arklys stovi išsižiojęs ir ryja silkę.
Išvydęs tai grįžau atgal
siaura  medinių sandelių gatve į
miesto centrą pilną mašinų,
prisėdau turbūt ant to paties ilgo
suolo jau apraizgyto vijokliais nors
gal ir ne to paties,
prie veidrodinio fontano, kuriame
mačiau save, lyg ne save.
Apsidairiau, o žmonių jau
nebebuvo. O gal jų nė nebuvo
išvis. Jokiame laike, nei anxčiau,
nei dabar. Bet automobiliai riedėjo,
tik juose nesimatė žmonių.
Panūdau įsitikint prieidamas.
Ir ka gi, bandžiau atsistot, bet
nepajėgiau. Tuomet staiga
nubudau. Buvo naktis. Pažvelgiau
pro langą. Į palangę kapnojo lašai,
o lietus buvo apšviestas
baisingosios kaimynės namo
girliandos atkartojančios neono
voratinklį, nors mano langai
visai ne į gatvės pusę.
Lietus trūkčiojo
kaip beveik nebyli šviesos muzika.
Viralinės siena taip pat buvo
apšviesta. Akmenys tarp namo
ir viralinės taip pat. Lyg ir kas šmėkštelėjo.
Matyt tai slyvamedis, pamaniau.
Tačiau žvilgtelėjęs atidžiau
pamačiau siena ropojant kaimynę.
Norėjau dar kartą pabust, bet
nepavyko. Negi taip prasideda
Kalėdos? Negali būti, dar net ne
Išvakarės!