Kodėl praeitį galime atsiminti, bet ateities ne?
Kodėl ateitį galime keisti, bet praeities ne?
Kodėl praeitis yra istorijos vadovėliuose, bet ateities nėra?
Kodėl į ateitį galime nueiti, bet į praeitį ne?
2021-02-04 08:04
nes ateitis spontaniška.
2021-02-03 23:56
a vot todėl
2021-02-03 16:22
Matyt būsiu kodėlčiukas...Pastaruoju metu tikrai daug klausimų iškyla apie pasaulį, tarsi vėl būčiau grįžęs į vaikystės dienas.
O kodėl pasaulis apvalus, o kodėl saulė geltona ir pan...:D
Cogito ergo sum, kaip sakė vienas žinomas filosofas
Ir vis tik, gera nežinoti. Neįdomu būtų gyventi jei viską žinotume :)
2021-02-03 11:30
A nebūsi Kodėlčiuks a? :O)
2021-02-02 21:56
todėl kad tau džium
2021-02-02 21:52
Man iš tų labiau dabar patinka the edge of tomorrow :D
2021-02-02 18:59
atsiminti kas bus (idėja fantast kūriniui) nors tai ne nauja, buvo filmas 'rytdienos laikraštis', dar kažkas apie tai
2021-02-02 11:43
Smagu pamąstyt drauge :D
2021-02-01 18:18
Įdomios mintys. Sutinku, ateitį galima numatyti. Juolab, kad istorija visad kartojasi kalbant ne visai tiesiogiai. Žinoma hipotetiškai galvojant ateitį (tiesiogine prasme) prisiminti įmanomą tokiu atveju jeigu gyvename tam tikroje visatoje, kurioje laikas juda atvirkščiai. Kur saulė pateka vakaruose, o leidžiasi rytuose, kur gimsti senas, o miršti kūdikiu būdamas ir pan. Bet ir tokiu atveju, jų visatoje tai būtų praeitis, o ne ateitis.
Ateitis tokia kaip pilkoji zona, gal kalbant ne tiek apie pasaulio įvykių numatymą, bet apie asmeninį gyvenimo kelią.
Jeigu praeity sugriovei namą, tai to paties namo jau neatstatysi, žinoma gali pastatyti naują namą ir netgi iš tos pačios medžiagos, bet klausimas ar tai jau bus tas pats namas? Ar kitas namas?
Į ateitį mes einam kiekvieną dieną. Tai kas įvyko prieš sekundę tai jau praeitis ir ji nekeičiama. Kaip kūrinys, kurį parašome, pvz: įdedame į rašykus ir po to visi pasiteisinimai netenka prasmės, parašyto kūrinio nebepakeisi ( nebent leidžiama koreguoti )
Na va, tokie pamąstymai :D
2021-02-01 08:49
Šiaip tai tuo pagrindu, kuriuo veikia mūsų smegenys, mes iš esmės veikiam principu numatydami ateitį. Primityviausias pavyzdys, jei sumąstom, ką gaminsim valgyt ir elgiamės atitinkamai, prisimindami praeities klaidas, sugebėsime jų išvengti ateityje. Tas pats ir su žmonėmis. Nebus kitokio rezultato, jei su jais elgiamės taip pat, kaip visada ir t.t.
Praeitį galime keisti ir tai darome vėlgi dėl mūsų smegenų funkcionalumo. Mūsų galvose pilna klaidingų prisiminimų, tuo manipuliuodami ir keičiame praeitų. Kaip dažnai skiriasi tėvų ir vaikų prisiminimai, kai vaikai prisimena skaudžius momentus, o tėvai jų neprisimena, arba prisimena kitaip. Tai čia šiaip, individualiai. O kaip su istorinių įvykių pateikimais? Ten iš viso tiek visko, kad net galvos nėra kada pasikasyt.
Ir ateitį galime lengvai nuspėti pagal istorijos vadovėlius. Matai, kas tarpusavyje draugauja, kokie ekonominiai, politiniai, moksliniai santykiai, pasiekimai, daraisi išvadas. Na, kad ir su karantinu. Tikrai nebuvo sunku nuspėti, kad ir mums teks užsidaryti. Tereikia tik pasidomėti.
Na, o paskutinis klausimas. Irgi. Į ateitį taip pat negalim nueiti, nes mes esam dabartyje. Kitas dalykas, ką mes laikome praeitimi. Patirtį? Žmones? Mes tokia rūšis, kuri mėgsta lipti ant grėblio pakartotinai, taip kad visai realu "sugrįžt į praeitį" :D
|
|
|