Į galvą krauname ko reikia ir ko nereikia. Per diena gauname 40 gb informacijos įvairiais kanalais. Tik kiek iš tų 40 GB naudinga, kiek reflektyvu? Jau geriau 2 GB, bet kokybiški...

Kodėl praeitį galime atsiminti, bet ateities ne?
Kodėl ateitį galime keisti, bet praeities ne?
Kodėl praeitis yra istorijos vadovėliuose, bet ateities nėra?
Kodėl į ateitį galime nueiti, bet į praeitį ne?

1782- ieji. Didžiulės pasipiktinusios žmonių masės vidury, pačiam centre stovėjo stulpas. Pririšta prie jo nuoga tamsiaplaukė mergina, atrodė atsiribojusi nuo čia vykstančių dalykų. Didelės ir palengva besikilnojančios krūtys tarytum šarvai, didžiąją dalimi, sulaikė į ją skriejusius pomidorus, grybus, uogas ir kitas gėrybes. Vienas iš sargų pridėjo degantį fakelą prie malkų krūvos, kuri netrukus turėjo pavirsti į didžiulį laužą ir praryti merginą.  Minia nutilo. Pasirodžius liepsnoms, minia vėl suošė. Tik šį kartą nuvilnijo skausmo, nuostabos ir siaubo kupini riksmai. Visi žmonės supę raganą užsidegė. Kas bėgo, kas krito ant žemės, kas stovėjo ir šaukė. Bet liepsnojo visi.
Taip buvo sudeginta pirma ir paskutinė ragana.

Tu sustosi prie ąžuolo, kurį vadini namais, priglusi prie jo, jis apkabins tave, stipriai suspaus, nepaleis. Vėjas pakils. Jis kilnos tavo rausvą sijoną, o tu baltomis it sniegas rankomis stengsis jį sulaikyti.

Dabar jau pradedu abejoti ir gana stipriai, jog įstojau ten kur norėjau. Pradžioje dar patiko, atrodė įdomu. Po to pasidarė, kiek sunkiau, bet dar pakenčiama. Galiausiai kitas kursas primušė mane beveik tiesiogine prasme.
Ir dabar guliu ant grindų prispaustas sunkaus akmenio, o ant to akmens dar trys merginos sėdi, gražiais balsais Povilaičio "Sunki dalia" niūniuodamos. Ot sunkumėlis... Ir neturi didelės reikšmės, kad jos nuogut nuogutėlės. Deja tą akmenį ir gražias merginas  aš pats ir užsidėjau ant saves. Ir nusimesti jo kol kas nenoriu, nors ir užtektų tam jėgų. Pilnai užtektų.
Ar kam įdomi mano istorija apie akmenį? Tokį sunkų, su žmonėm ant viršaus?

Jei šį daiktą mesiu, bus gaila ne tik sukištų pinigų, bet ir draugų, na taip, dabar kaip niekada pajutau kokie svarbus  jie tapo. Nors pykdavomes, riedavomes, būdavo akimirkų tokių, kurios su kaupu išsklaidydavo visas negeroves. Kaip saulė debesis, apsiniaukusią...bla,bla,bla.
Tie draugai buvo, žmonės su kuriais visus tuos metus prasedėjau toje pačioje drėgnoje, gilioje duobėje. Jie - tokie pat nelaimėliai su savo akmenimis ir žmonėmis ant jų, kaip aš.
Bet kiek tokių ir panašių akmenų neša kiekvienas žmogus? Mano akmuo palyginti dar lengvas.

Greit užmirštu kitų akmenis. Ir vėl pajaučiu svorį. Ot sunkumėlis.

Visi žmonės iš prigimties yra geri, draugiški. Kaip ir primatai. Tiesa, tokie ir esam. Tik protingesni. Bet ne protingiausi.
Individus neturinčius šio jausmo ( gėrio) tikrai būtų galima pavadinti sutrikusiais. Ar tokių būna? Gal.
Arba ropliais. Tie gyvūnėliai nesupranta kokie blogi jie turėtų būti, vien dėl to, kad jų smegenys per daug menkos tai apdoroti.

Mintys sukuria laimę, meilę, baimę, gyvenimą, gimimą, mirtį, amžinybę. Jos sukuria viską.
Žmogus be minties, kaip molekulės be atomų, žemė be žmogaus, galaktika be planetų, visata be žvaigždžių...
Mes kuriame mintis, jos sukuria mumis. Siela yra mintis. Vienintelė mūsų galia, kurią galime valdyti - mintis, lygiai taip pat, ji gali valdyti mus. Mintis neatsiejama žmogaus dalis. Visą tai, ką dabar rašau apie mintis, einą iš mano minties ir paklius į tokias pat jūsų mintis.

O dabar įsivaizduokite žmogų, galintį skaityti visas jūsų mintis, kilusias beskaitant šį tekstą. Tai dar nebūtų taip blogai, jeigu tas individas nemokėtų jų ir keisti.  Nežinau, kaip tas asmuo atrodo, nežinau, kur gyvena, kaip rengiasi, koks jo vardas, bet žinau, kad esu su juo susitikęs ir ne kartą.
Jis yra pasimatęs ir su jumis, tik jūs to nežinojote. Jums, ne kartą, yra tekę jį matyti, galbūt net kalbėtis su juo. Galbūt, ta asmenybė šiuo metu sėdi jūsų kambaryje, minkštame fotelyje arba stovi už nugarų dainuodama Lietuvos himną. Jeigu ir yra, jūs niekuomet jo nepamatysite. Nes jums priklausiusios mintys, jau nebėra jūsų.

Per šį tekstą, jis užmezgė su skaitytojais kontaktą ir šiuo metu keičia šių mintis.

Visa tai, ką atliksite po to, kaip elgsites, kur eisite, su kuo kalbėsite, kaip gyvensite, tai darysite  ne savo noru. Nors jums  patiems atrodys, jog tai darote sąmoningai.
Šita rašliava niekados nebuvo ir niekuomet nebus parašyta, visa tai - vien jūsų galvoje, nepažįstamojo asmens, sunkiai pagimdyta mintis.

Ne, ne saulės spinduliai man tą karštį sukėlė. Aistra, ta be protiška aistra, kurią skleidei visados. Globojai ir mylavai, kai būdavo sunku. Bariai ir drausminai, kai nusikalsdavau. Kartais išliedavai savus jausmus pravirkdavama tuo smarkiu lietumi iš apsiniaukusio dangaus. Aimanuodavai, kai tau skaudėjo, garsiu griaustiniu, nudažančiu dangų mėlynai. Dar ilgai tu liksi, menkoj manoj širdį. Ir nesvarbu, jog skirtis mums reikės. Tik nereikia... juk žinai miręs ar gyvas - gryšiu pas tave. Esi tu man kaip motina. Ir liksi amžinai tokia. Vienintelė nepaprasta. Mano brangioji Lietuva!

Dyksta, o dyksta ragai.  Man nesvarbu ką tu manai. Ar gražūs mano ragai? Juk patinka tau labai.

Akis nerviškai trukčiojo, rankos drebėjo it šimtamečio senuko, o kakta sruvo prakaito upeliai.Griuvinėdamas pribėgau prie stalo ir kaip psichinis ligonis ėmiau šaukti Domijui į ausį: Traukis nuo kompo durneli dabar mano eilė!