Įkeliu eilėraštį savo kraštiečio poeto iš Siesikų – Romo Railos. 
Jis buvo publikuotas „Nemune“ gal prieš porą dešimtmečiu. 
Šį perspausdinimą skiriu visiems kilniadvasiams, kurie užsiima „durniaus voliojimu“, nes tai kartu ir vienas rimčiausių, švenčiausių darbų. 

„Durnius su durelėm“ 

Dar kūdikystėje 
pamilau dureles 
tarsi mąstytojas 
Mebijaus juostą, 
tarsi poetas 
žvaigždę aušrinę, 
tarsi krikščionis 
kryžių. 

Vaiku būdamas 
tąsiau ant pečių po kambarį 
nedidukes spintutės dureles. 
Sulaukęs paauglio metų, 
laksčiau gatvėmis 
su visaip prirašinėtomis, 
tuščiaširdėmis 
tupyklos durelėmis. 

Kai išaugau stipriu jaunikaičiu, 
ant nugaros užsiverčiau 
plačias daržinės duris, 
o tapęs tikru vyru 
ir labai surimtėjęs 
oriai nešiojau vieškeliais 
ąžuolines poliruotas 
namų duris 
su gražia paauksuota rankena. 

Nepaisiau žmonių žvengimo, 
nepaisiau badymo pirštais, 
darbavaus kiek tik galėjau 
savoje srityje, 
siekiau tobulybės. 

Sykį keliolika kilometrų 
per dirvonus tempiau 
sunkius garažo vartus. 
O kitą sykį, 
nukėlęs nuo vyrių, 
per visą miestą nešiau 
didingas bažnyčios duris. 
Atvažiavo fotografai, 
nufotkino mane, 
išspausdino nuotraukas laikraščiuose. 
Atskubėjo televizija, 
nufilmavo mane, 
parodė žydruose ekranuose. 
Atkeliavo radijas, 
pakalbino mane, 
paleido balsą 
elektromagnetinėmis bangomis 
per visą šalį. 

Atriedėjo dar kažin kas 
ir prižadėjo už triūsą 
duoti šiek tiek 
pinigų. 

Nuščiuvo kaimynų juokas, 
netgi vaikėzai 
nebelaidė į mane akmenukų, 
visi mandagiai sveikinosi. – 

Tikriausiai 
esu jau šis tas daugiau, 
nei paprastas durnius. 

Tikriausiai 
esu jau įgijęs teisę 
sustoti pasaulio tyruose, 
atremti duris į žemę, 
atsidaryti jas sau 
ir išeiti.

Romas Raila.