mes visi tikriausiai labai nestipriai evoliucionavome, kaip jūs aš nežinau, bet aš tai tikrai ne :)
Aš taip dažnai galvoju koks aš nelaimingas, nesveikas, nuskriaudęs pats save ir išprotėjęs per anksti.
o ji šypsosi kai nurengiu ją, kai atsisėda ir žiuri man į akis.
ir aš laimingas, aš tą akimirką geras, švelnus ir ramus.
aš jeigu pavalgau ir išsimiegu, esu pilnas jėgų, jei esu isimylėjęs, aš daug ir nuoširdžiai šypsausi, jei turiu pinigų-jaučiuosi laisvesnis.
ar aš toks paprsatas, ar iš tikrųjų viskas taip nesudėtinga?
į teatrą? už dyką? Noriu!