Kai kažką pameti (gal geriau būtų pripažinti- kaip visada padedi ne į vietą), ir to verkiant reikia, įsijauti į lobių ieškotojo vaidmenį. Taip aš paisraitojus kantrybės rankoves pradėjau kratą. Radau, tik tai ko neieškojau- mažą raudoną sasiuvinį, kuris tikriausiai buvo pildytas ... iš ties seniai, nors kas norėtų tai pripažinti. Pasirodo rašiau eilėrasščius! "Donata, stebini pati save".

Svajonių Paukščiai

Kaip kažkada pradėt skraidyt norėjo paukščiai,
Taip aš tada norėjau paskraidyt.
Tik ne danguj,
Tik ne su paukščiais,
Tik savo noram pieš sparnus norėjau,
Kad šie galėtų dangų pamatyt.

Mano norai -- tai tie paukščiai,
Tik ar išmoks jie kada nors skriadyt?
Gal per baisus atrodo jiems tas aukštis,
Gal kaltas nepasitikėjimas savim?

Kodėl svajonė-- tai kaip paukštis?
Nes kas gi dar, jeigu ne jis-
Kas gi dar prilygs svajonei?

Svajonės išsipildymas- tai paukščio pakelti sparnai
Jos įgyvendinimas- skrydis.
Tik ar taip viskas paprasta yra?