Maus

Nors visa tai seniai liko praeityje, tema, rodos, išsemta kaip Aralo jūra, mes patys skaitėme, žiūrėjome, girdėjome pakankamai apie tai. Tačiau kai į rankas pakliuvo MAUS, supratau, kad per mažai, o čia dar kitaip. Art Spiegelman grafinis romanas MAUS tai  holokausto patirčių perteikimas per dviejų kartų perspektyvas, įamžinant pokario padarinius asmenybei ir palikimą ateities kartoms.

  Artis Spiegelmanas (Art Spiegelman angl.) amerikiečių rašytojas, gimęs Švedijoje Lenkijos žydų šeimoje, gyvenantis ir kuriantis Niujorke. Vienas  labiausiai pripažintų ir įtakingiausių komiksų kūrėjų, iliustratorius ir redaktorius, apdovanotas Pulitzerio prizu. 

Knyga prasideda Artčio susitikimu su tėčiu jo namuose, su kuriuo jis jau ilgą laiką nesimatė. Taigi tėtis, mindamas dviratį pradeda pasakoti savo istoriją. Palaipsniui per tėčio ir sūnaus susitikimus pradeda aiškėti išgyvenimai ir patirtys. Vladekas (Artčio tėtis)  buvo jaunas dailus, darbštus trisdešimtmetis kuomet sutiko būsimą Artčio mamą Anią. Ji buvo jautri, elegantiška , kilusi iš labai turtingos žydų šeimos mergina. Šitaip, regis taip idiliškai, prasidėjo jaunosios poros gyvenimas. Greitai jiems gimė pirmasis sūnus Rysius. Netrukus prasidėjo karas ir jaunosios šeimos medaus mėnuo baigėsi, Vladekas buvo iškviestas į karą, kur jam teko patirti pirmuosius karo išbandymus.  Jam grįžus namo jis pamato, kad gyvenimas visiškai pasikeitė. Žydų verslus perėmė arijai, maistas gaunamas už kuponus... Nebebuvo to senojo pasiturinčio gyvenimo. Kažkaip reikėjo suktis ir verstis, tačiau Vladeko ir Anios šeimai kelionės į Aušvicą nepavyko išvengti. (Knygoje jis pavadinats Maušvicu), kur juos pasitiko kitas pasaulis. Galiausiai karas baigėsi ir tikriausiai tik atsitiktinumo dėka iš visos jų šeimos tik Aniai ir Vladekui pavyko išgyventi :“Taip. Gyvenimas visada stoja gyvųjų pusėn, o kaltė kažkodėl atitenka aukoms. Tačiau išliko ne patys GERIAUSI. Ir mirė ne patys geriausi. Viskas vyki ATSITIKTINAI. „
  MAUS  tai istorija holokausto tematika, tai tartum knyga knygoje. Paraleliai pasakojami dviejų kartų išgyvenimai ir likimai: Artčio santykis sus savo šeima ir tuo pačiu Vladeko praeities istorija. Per tėvo ir sūnaus susitikimus atsiskleidžia jų santykiai, asmeninės, psichologinės problemos, charakterių bruožai, žmonių psichologinis virsmas prieš ir po karo. Karo padariniai- tartum branduolinė avarija. Mama Ania, iš prigimties jautri moteris, nusižudė  Artčiui būnant 20.Tikriausiai neatlaikė visų patirtų gyvenimo išbandymų, juk karas pasiėmė su savimi visą jos šeimą, įskaitant ir pirmagimį sūnų. Pats rašytojas ne kartą knygoje užsiminė, kaip ji pati galinti tverti su tokiu kaip Vladekas.  Vladekas- iš jauno ir veržlaus vyro tapo visišku neurotiku, nepasitikinčiu žmonėmis, taupančiu kiekvieną centą, maisto trupinėlį, rasistu: „Visą laiką teko žiūrėti, kad šitas švarceris nepavogtų mūsų pirkinių, kur galinė sėdynėj.“ Žmonos mirtis jam buvo paskutinis kirtis. Pačio autoriaus paauglystės dienos - praleistos psichiatrijos ligoninėje. Šiuo metu reguliariai lankosi pas psichoterapeutą, yra „visiškai sutrikęs“, jam „ištisai norisi verkti“. Jis jaučia kaltę, nenori įsileisti praeities minčių. Tėtis su sūnumi nuolatos pykdavosi, nes Vladekas taip ir neišsigydė praeities žaizdų dėl pirmojo sūnaus mirties. Taip jau atsitinka tiems- karo šešėlis suluošina dar ne vieną kartą.

Knygos pavadinimas - MAUS išvertus iš anglų kalbos - pelė, tačiau kartu tai primena ir vokiečių kalbos žodį mauscheln- kalbėti kaip žydas. Būtent taip ir knygoje žydus iliustruoja autorius, vokiečiai- katės, lenkai- kiaulės, amerikiečiai- šunys, prancūzai- varlės, švedai- varlės, būrėja- drugelis. Atrodo pasirinkimas neturi atsitiktinumų- žydai visą laiką turėdavo slėptis, kaupti, taupyti, saugotis. Vladeka  kalba su jidiš akcentu, kuris taip pat dar labiau iliustruoja knygą.

Nors knyga išleista prieš pora dešimtmečių, susilaukusi prieštaringų kritikų nuomonių tačiau jos tematika aktuali iki šių dienų (o ar kada ir bus kitaip?), kartu tai pirmas toks – grafinis romanas, vaizduojamas iš vienos šeimos perspektyvos, sujungiantis dvi kartas ir atskleidžiantis pasekmių pasekmes, pasakojantis kas vyksta po to tų žmonių ir jų artimųjų gyvenime. Juk karas baigėsi, istorijos šaltinių, faktų- apstu, tačiau svarbu žinoti ir apie paprastus kasdienybės ritualus. Visa tai knygai suteikia intymumo. Knyga buvo kritikuojama faktų neatitikimu, tačiau ar gali būti kitaip kai pasakojama iš vieno žmogaus perspektyvos? Iš ties - įdomi, charizmatiška knyga. Taikinys edukaciniams tikslams, biografinių romanų mėgėjam ir ne tik ...