Kas yra egzistencinė tuštuma? Tai kai atidarai šaldytuvą ir nerandi lentynėlės, į kurią save padėti. Kai nenori to, ko nori. Kai, pasportavus sporto klube, suvalgai trigubai daugiau šokolado nei įprasta. Kai nekenti žodžio egzistencija, bet vis vien jį vartoji. Kai jautiesi bjaurus bjaurus sau pačiam, ir nesupranti, kodėl kiti tavęs nemyli. Kai miegi ant kietos lovos be pagalvės, tačiau pasidedi ją šalia, nes šitaip jautiesi ne toks vienas kambary. Kai tyliai svajoji apie dailų jaunikaitį, atjojantį ant balto žirgo (įtariu, jog šiais laikais tai būtų pilvotas vyriškis) ir paklausiantį : „mergele, ko liūdi? Gal tave stebuklingai apkabinti, kad ištirptum visatoje ir pavirstum balta paukšte, o paskui skristume toli toli...?“ (vertimas į šių dienų kalbą : „ei, merga, ko liūdi? Nepagaunu kampo, ką yra? Einam, pasivažinėsim mašinike ir pralinksmėsi.“). Kai netiki, kad taip dar būna, bet vis tiek svajoji. Kai suvalgai penkis šaukštelius medaus su bananu, nes tau trūksta gyvenimo skonio. Kai pamiršti tai, kas tau yra sakoma, ir prisimeni tai, ko tau niekada nieks turbūt ir nesakė. Kai jautiesi kaip kiniškas robotukas, kurį kažkas turėtų valdyti elektroniniu pulteliu, tačiau tas kažkas tave užmiršo, nes gal nusipirko naują robotuką (nesigilinu), o gal tiesiog yra užsiemęs, ir tu stovi sau sustingęs vietoje. Visa tai tiesiog...
Apgailėtina.
Rytoj praeis.