Dienoraščiai

Kartais jaučiu Absoliuto troškimą. Paneriu į svaigią melancholiją, krūtinę aptaško skausmo lašeliai, o mintys liejasi... Norėčiau kaip nors užpildyti tą tuštumą. Paslapčiom svajoju, tačiau jaučiuosi neverta meilės. O Viešpatie, tikrai nuobodžios šios žemės dainos (taip rašė Šatrijos Ragana)... Siela veržte veržiasi į tas gelmes, dausas pakiliais.
  Stovėjau šįvakar ir lietaus lašeliais gėriau pasaulo rūsčią tylą. Buvau jos dalimi, užsimerkusi skridau į gaivią nežinią, tačiau nenuraminau savo gilaus troškimo. Kodėl tapau tokia sudėtinga? Taip sunku būti paprastai... Seniai išėjau iš daugelio ribų. Negera man šitaip būt, bet kelio atgal ebėra. Neišduosiu savęs. Naivu, bet pasistengsiu tikėti svajone, tikėti pasaka...
  Tuščia. Senku. Koktu...