Smarkus tąnakt vėjas pūtė. Plaukai plaikstėsi į visas puses, grodami beprotiškai aistringą muziką, o galinga stichija ugnies tos nakties būčiai suteikė neįkainojamą dovaną - artumą... Rodos, tiek nedaug tereikia, o taip nelengva tai įgyti. „Sunku trokšti tikslo ir neniekinti jo priemonių“ - sakė Gėtė. Karti tiesa.
Mąslu. Barbena lietaus lašai, bet aš tame nematau jokios prasmės. Efektyvu tik tai, kas yra trumpa ir baigiasi tragiškai - rodos, apie tai mąsčiau šįryt. Labai tikėtina, tik nesu tikra, ar galėsiu su kažkuo pasidalinti savo samprotavimais. Tas pats Gėtė sako, jog tai natūralus žmogaus poreikis. Patenkinsiu jį popieriaus skiautėje...
Ar ateisi? Ar galėsi mąstyti kartu, tylėti, kurti, juoktis? Ar išdrįsi būti savimi? O ar išdrįsiu aš?
Nakties miražas. Ironiška, bet šąla pirštai. Belieka paskutinįsyk įkvėpti gaivios nakties paslapties ir nusinešti ją tolyn, kur, galbūt, kas nors irgi apie ją žinos. Užteks plačiai atmerktų akių žvilgsnio, o tada... Vieversio giesmė suskambės.