'Liucija' knyga apie poros moterų: intelektualių, drąsių, kandžių, besistengiančių išgyventi, sudėlioti viską į stalčiukus, stiprių sovietinių moterų draugystę 21-ame amžiuje, po modernios Lietuvos dangoraižiais, tarp skrydžių į paryžius ir londonus, kažkur visai šalia, Vilniuje, tavo pašonėje gyvenančių moterėlių pokalbių nuotrupos apie viską ir apie nieką.

Ši knyga neįpareigoja ją skaityti nuosekliai, pradedant pirmu ir pabaigiant 255-tu puslapiu, fabulos nebuvimas, laisvas naratyvas, vis kažkur tarp eilučių pasimetantis dialogas leidžia šokinėti nuo temos prie temos pagal skaitytojo nuotaiką, interesus. Galbūt šiandien apie laimę tarpstančią pirmame puslapyje, o gal apie laimės pervertinimą, kurį rasite 206-ame, o gal ekonomikos pagrindus, kurie privers išspausti ašarą?! Visiškai nesvarbu kaip, nes vienok susidėlios abiejų moterų paveikslai, tokie iki skausmo pažįstami ir matyti mūsų mamose, senelėse ir mumyse. Žvelgiantys po ilgos sunkios dienos, smagaus vakarėlio ar šiltos vasaros dienos darže tiesiai sau į vis dar gyvas ir gyvenimu degančias akis nesvarbu ar apmusėjusiame, ar įmantriai įrėmintame veidrodyje.

Pats tekstas lengvas, paprastas, stilistiškai tvarkingas, neįpareigojantis. Greičiausiai tuo ir patraukia - savo kasdieniška kalba, viena kita nuoroda į kultūrinius įvykius, kurie rodos rūpi romano herojėms, keletu aktualių ir didelį rezonansą turėjusių laikraštinių antraščių, skanaus sarkazmo doze. Romanas kupinas galybės temų, kurias išgirsti galima visų mūsų namuose, buitiniai pabelvyzgojimai, moteriški ir ne visai pasidejavimai prie kavos puodelio ir šokolado plytelės.