Dangus

Dangus visur tas pats,
tik jausmas kitas kai
akys varsto tolimą zenitą

kraštovaizdis bėga, kinta
tai paplūdimio smiltys,
nuo vėjo gūsio paraudę, susikrimtę,
likę ant pėdų, kelių, alkūnių

tai tikra. Toliau?!
Vien jūros mėlis
tai būrė,
tai purslas.

Čia nieko.

Dangus visur tas pats,
tik jausmas kitas.