Mano jausmai tikri, galbūt kartais pernelyg primeną muilo operą, tačiau ko tik gyvenime nebūna?!
Būna skerdynių, vidurių raižymo, kruvinų ašarų, siaubingai didelių „ego“, šukių ir negyjančių įdrėskimų.
Būna,
nors geriau nebūtų:
paliktų kūdikių, užmuštų vyrų, lūžusių kojų, ne vietoje stovinčių baldų, smegenų sukrėtimų ir bereikalingų ašarų!
Mano pasaulis - išgalvotas.
Jame visi laimingi, suprasti ir saugūs.
Jame nėra manęs!
Esu aš, jis ir šventoji kažkas.
Ar tikrai ne dievas, o mes jį sugalvojome?
Jei taip, -
Mano pasaulis puikiai egzistuoja be manęs, o aš be jo.