....Tikėk labiausiai savimi ir visų pirma patarimo ar atsakymo galėsi klausti pas patį patikimiausią žmogų.
    Svarbu ne tai, kas tave liečia, o ką tu įsileidi į save.
    Sakau, į vidų jeigu nepatenka, vadinas, lyg upė tekanti sava vaga, prabėgs ir neganda pilka.
    O jei tu leisi į save supilti mėšlą svetimų burnų, ne tik sustingsi siaubo ir paniekos sau kančioje, bet ir pradėsi daryti didžiausią klaidą kelyje gyvenimo – nepasitikėti savimi.
    Ir jei leisi sau tai padaryt, pradėsi kūliais ristis tu žemyn.
    Todėl kaskart išgirdęs piktą žodį, ar įžeidžiančias frazes, sutikęs piktą žvilgsnį turinčias dvasias, pakelk akis į dangų ir tikėk – tu geriau žinai, nes niekas niekada neskirs, tiek laiko tau pažinti, kiek pats kasdien pažint save suspėjai.
    Todėl, ir vien todėl tu nutaisyki veidą romų, nes savimi tiki labiau nei įžeidėjų žodžiais purvinais, ir vien todėl šypsokis nekadėjui – mažiau ir jis savim tikėt norės....



....Dar vieną kartą garsiai padėkosiu visiems piktiem, blogiem ir nepagarbiem žmonėm už tai, kad šiandien padovanojo mano protui naują mintį, o rankoms valią parašyti eilutes.
    Ir tuo pačiu, dar kartą pakartosiu, kaip jūsų nekenčiu už tai, kad neapykantą pajust išmokėt.
    Pasakysiu, kad jūs neteisūs, nes savimi labiau tikiu nei jūsų žodžiais.
    Ir nuginkluosiu jus atėjus, nes tam, kuris neegzistuoja juk durklo smeigti į krūtinę negali.
    O žmogus, jau taip Dievai sudėjo, tolygus su savąja mintimi.
    Dabar manau, esu aš nuostabi – purvą, tą kur tepėt ant manęs savais veidais, veiksmais net būtimi aš nusiploviau – nuo pavydo jūsų dabar esu švari.
    Nuo šiol esu labiau jums atspari, nes pakilau vos nusimetus purvo naštą nuo pečių ir dabar pasiekt manęs negalit – jum per toli.
    Ir vėl aš priversta jums padėkoti, juk vien per jus tapau stipri.
    Ir dar sekmės jum palinkėti kovoje su pačiu savimi, nes tai kuo bandėt mane apkrėsti netapo manim, o tik - it sergant sunkiausiu gripu - jūsų dabartį griaunančia mintimi....