http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt     Svarbu ne tai, kas tave liečia, o ką tu įsileidi į save.
    Sakau, į vidų jeigu nepatenka, vadinas, lyg upė tekanti sava vaga, prabėgs ir neganda pilka.
    O jei tu leisi į save supilti mėšlą svetimų burnų, ne tik sustingsi siaubo ir paniekos sau kančioje, bet ir pradėsi daryti didžiausią klaidą kelyje gyvenimo – nepasitikėti savimi.
    Ir jei leisi sau tai padaryt, pradėsi kūliais ristis tu žemyn.
    Todėl kaskart išgirdęs piktą žodį, ar įžeidžiančias frazes, sutikęs piktą žvilgsnį turinčias dvasias, pakelk akis į dangų ir tikėk – tu geriau žinai, nes niekas niekada neskirs, tiek laiko tau pažinti, kiek pats kasdien pažint save suspėjai.
    Todėl, ir vien todėl tu nutaisyki veidą romų, nes savimi tiki labiau nei įžeidėjų žodžiais purvinais, ir vien todėl šypsokis nekadėjui – mažiau ir jis savim tikėt norės....



....Dar vieną kartą garsiai padėkosiu visiems piktiem, blogiem ir nepagarbiem žmonėm už tai, kad šiandien padovanojo mano protui naują mintį, o rankoms valią parašyti eilutes.
    Ir tuo pačiu, dar kartą pakartosiu, kaip jūsų nekenčiu už tai, kad neapykantą pajust išmokėt.
    Pasakysiu, kad jūs neteisūs, nes savimi labiau tikiu nei jūsų žodžiais.
    Ir nuginkluosiu jus atėjus, nes tam, kuris neegzistuoja juk durklo smeigti į krūtinę negali.
    O žmogus, jau taip Dievai sudėjo, tolygus su savąja mintimi.
    Dabar manau, esu aš nuostabi – purvą, tą kur tepėt ant manęs savais veidais, veiksmais net būtimi aš nusiploviau – nuo pavydo jūsų dabar esu švari.
    Nuo šiol esu labiau jums atspari, nes pakilau vos nusimetus purvo naštą nuo pečių ir dabar pasiekt manęs negalit – jum per toli.
    Ir vėl aš priversta jums padėkoti, juk vien per jus tapau stipri.
    Ir dar sekmės jum palinkėti kovoje su pačiu savimi, nes tai kuo bandėt mane apkrėsti netapo manim, o tik - it sergant sunkiausiu gripu - jūsų dabartį griaunančia mintimi.... ]]> Thu, 11 Mar 2010 19:45:46 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/355269/355269.html http://rasyk.lt/dienorastis/355269/355269.html Skausmu užpildytos širdys vaitoja vis garsiau.
Ji klykia.
Braukia per ašarotą veidą savo, nuo grandinių, kruvinomis rankomis.
Paskui padeda galvą ant šaltos žemės ir kartu suvaitoja nenumalšinamu skausmu.
Ji bijo, tos nesibaigiančios nakties, tos tamsos.

Žmonių sielos įkalintos kūnuose, kurie nebeturi vilties, kurių protai nebevaldomi, o atmerktos akys nieko nebemato.
Sielos užrakintos pradvisusiuose narvuose, blaškosi negalėdamos ištrūkti.
Sielos, kurios kankinasi viena kitų akivaizdoje...
O ji išsigandusiu žvilgsniu stebi viską gulėdama, ant tos šaltos žemės, tame šaltame drėgno narvo kampe.
Žvelgia raudodama.
Kruvinais delnais...

Ji kartais svajoja...bet tai būna retai ir tik iš didžiulės nevilties.
Svajoja apie kitą vietą ir kitą laiką.
Apie vietą, kurios nėra ir laiką, kuris net negali egzistuoti.
Ir tos svajos keliom akimirkom sugeba nuraminti jos veido išraišką, tačiau šypsotis nepriverčia, nes širdis, iš nerimo, daužos it būtų pamišus.
Širdis, tas ledo luitas kasdien stingdantis jos sumuštą kūną.
Ledo gabalas aštriom briaunom, kuris besimaldamas krūtinėj pjausto iš vidaus.
Giliais dūriais raižo, staigiais judesiais draskydamas aplink save, dar šiltą mėsą.
Ji raitosi iš skausmo, o kraujuoja raudonai, tik širdis ir delnai.

Ji šliaužioja keliais per apipelijusio rūsio grindis, delnais liesdama drėgną ir purviną betoną.
Galvos svaigimas verčia svirduliuoti į šonus, o apnuodytas skrandis bando išstumti viską per burną.
Šešėlyje matosi, kaip žiaugčiojant jos kūnas nevalingai tamposi.
Varva seilės iš burnos, tačiau blogio, pagiežos, neapykantos ir panašiu nuodų išvemti neina, nors pykina ne tik mintyse, bet ir fiziškai.

Staiga suklusta, pakele galvą.
Sustingus klauso, tik akys laksto.
Sumišus spėlioja, ką katik girdėjo.
Tykšt...
Ir vėl!
Jos kūnas įsitempia, kiekvienas raumenėlis, per akimirką tampa uola.
Tykšt...
Vėl pasigirsta duslus garsas.
Ji lyg katė priglunda prie žemės ir nejudėdama laukia, pasiruošusi pulti.
Tykšt... Tykšt...
Klausa neapgauna ir ji pastebi, kad garsas sklinda iš labai arti.
Labai lėtai, neatitraugdama delnų nuo grindinio, apsidairo aplinkui.
Tykšt...
Veidas staiga nulinksta žemyn.
Tykšt...
Tirštai raudona bala po ja vis didėja su kiekvienu lašu.
Ji atsisėda kojas sulenkus po savimi.
Nuo krūtinės, per pilvą, žemyn pradeda vinguriuoti plonyčiai upeliai.
- Širdis!- labai garsiai, bet nepravėrusi lūpų surinka,- Širdis mano tirpsta ledinė...- tyliai šnabždėdama balsu pakartoja.
Ta lytis užstingus, bešėldama krūtinėj, skylę pradraskė šonkauliuose ir odą jau baigia suplėšyt.
Pro nedidelį plyšį ji žvelgia į savo vidų, mato giliausias žaizdas, bet kūnas skausmo nejaučia.

Girdisi, kaip už gretimų grotų maitvanagiai jau kalba maldas tikėdamiesi šiandien gauti vakarienę.
O šėšėliuose pasislėpusios sielos vaitoja dar garsiau, tarsi šaukdamos mirtį.
Ji tyli.
Braukia per sudrėkusį kūną savo, nuo atvirų žaizdų, kruvinais delnais.
Visa dažos raudonai.
Jos širdis serga napagydoma liga, kuria užsikrėtė nuo juodžiausios prostitutės – gyvenimo.
Ji stojasi nuleidus galvą ir rankas.
Ant pirštų galiukų ima greit rinktis maži raudoni lašiukai, kuriuose atsispindi šviesa.
Tykšt... Tykšt...
Dusliai skambėdami jie krinta, o sudužę virsta tūkstančiais lašelių, kurie liesdami viską aplinkui į skirtingas pusias išsilaksto.

Ji pradeda juoktis.
Iš pradžių – sau tyliai po nosim krizena, po to vis garsiau kvatot pradeda.
Ir tas juokas, pradžioj skambėjąs žaismingai, tampa ironiškas begalo.
Galvą ji vis dar laiko nuleistą, bet žvelgia tiesiai priešais save.
Žiūri tikrai ne piktai, bet jei susitiktum žvilgsniu, akimirksniu visas kūnas pašiurptų.
Jos veidas išpieštas dryžiais sukręšusio kraujo.
Ir šypsena raudona ir dantys kraujuoti.
Ji kelia rankas.
Tykšt... Tykšt... Tykšt...
Lyg pupos nubyra lašeliai nuo pirštų ir sudūžta į šipulius.
Ji žengia į priekį iš lėto ir be galo lengva, nė garselio nesukėlusi.
Dar žingsnį.
Dar vieną žengia pirmyn, kol nesužvanga įsitempusios grandinės kaustančios jos gležnus riešus.

Ji klykia, bet niekas nieko negirdi.
Tik regi šypseną įšalusę sustingusiam veide ir pro nosį besiverčiantį garą, kai vėsoje šiltą orą iškvėpia.
Kvėpuoja giliai traukdama į plaučius.
O kalėjme šitam visi privalo už deguonį brangiai mokėti.
Deja, uždirbti tegali mažai.
Čia dauguma tampa ir vidumi skurdžiais.
Silpnieji jau ima abėjoti savo jėgom.
Kasdien vis sunkiau daros kvėpuoti šitam pragare.

Tik ji stovi tvirta ir nekėtina lengvai pasiduoti. ]]> Sun, 27 Sep 2009 15:50:29 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/spastuose/345443.html http://rasyk.lt/dienorastis/spastuose/345443.html