Paskendau

Žiūriu į šulinio skylę
Laidžias ir neria kirai
Į juodą tunelio gylį

Tyliu, bandau klausyti
Sparnais suploja varnai
Plakimo širdies pabaidyti

Jaučiu savo šešėlį nebylų
Kartu jis žiūri žemyn
Ten, kur aidas nutyla

Mėnulis dugne sublizgėjo
Krentu, rodos kylu aukštyn
Lyg nešama būčiau vėjo

Aš veidu į dugną trenkiuosi
Raudono mėnulio šviesoj
Šešėlį lyg rūbą velkuosi

Akis atmerkus užmiegu
Ir darosi šilta
Kai lukštą palieku

Iškvėpus iš sapno keliuosi
Lengva skrieju dangun
Baltus sparnus jau seguosi

Greit pranyksiu tylioj užmaršty
Liks stovėt, it paminklas
Tik kapas sekliam šuliny