Rašyk
Eilės (73075)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter




Černobylietis
Černobylietis
autoriaus id: 32562
 
Recenzijos
Recenzijų nėra...
Autorius įvykiuose nieko nepublikavo...
Rašytojų aprašymų nėra...
Faktai
Lankėsi: 2013-03-23 13:39
Rašykas nuo: 2008-03-24 16:44
Paliko komentarų: 58
Mėgstamiausiuose: 0
 
"Be galo daug" -

matematinė išraiška?
literatūrinis pamąstymas?
anatominė samprata?
filosofinė formuluotė?
ar tikrai be galo?..


Žinutės
Žinutes rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
Žinučių nėra...
Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...
Apie save
čia vyksta karas. eina užminuotu lauku nabagai, tempiasi vėliavas ir tikisi jas  aukštumoje įsmeigti, kad plazdėtų ir jų šlovę garsintų. skraido aplinkui mėsgaliai, slidu nuo kraujo, dvokas iš suplėšytų vidurių veržiasi, o gretos retėja ir retėja. smarvė nepakeliama. vieni kitų kūnais dangstosi, pradeda išdavinėti saviškius arba net pats nudobia, kad tik greičiau į kalvą. laukia medaliai ir ordinai...
po mūšio paaiškėjo, kad puolė jie savus,o tie juos naikino, skerdė ir neleido kopti vis aukštyn...
...aukščiau geriau. jie manė, kad kalva arčiau Saulės. jie manė, kad apačioje juos puola kitaminčiai. dalintis dar su jais ta Saulės šiluma? o, ne.
nematė toj viršūnėj kokia spalva dažyta ten plazda vėliava. neskyrė jie spalvų. žinojo, kad yra vaivorykštė, bet matė margą juostą. nesuvokė, kad iš spalvų gali sukurt pasaulį tokį gražų... bet ar graži vaivorykštė, bet ar gražus pasaulis, nesuvokė kalvoj...
žinojo jie tik vieną spalvą - juoda. juoda spalva ir tik juoda. užtat ir klojo jie savus, savi- savus, kad kalvą užkariautų. nors spalvos vėliavų skirtingos, bet tikslas vienas. nabagai pralaimėjo. viršui nesidžiaugė taip pat - savus išklojo - spalvų jie gamos nežinojo.

r.....lt fronte nieko naujo nėra. tik šaudomi savi. spalvų kai neskiria kiti...


Mirė Vytautas Petkevičius.

Radau kai ką:

Globalizmas 
 

Vytautas Petkevičius

Mūsų karta pergyveno patį žiauriausią, patį žmogžudiškiausią antrąjį pasaulinį karą, kuriame grūmėsi dvi globalistinės ideologijos: komunizmas ir nacionalsocializmas. Ir kaip bebūtų keista, tos pačios jėgos dabar vėl eskaluoja neva atjaunėjusias globalistines idėjas. Noras užvaldyti pasaulį – labai sena idėja. Ne vienas valdovas ir ne viena imperija tai stengėsi įvykdyti, bet niekas iš to neišėjo. Aiškiausiai ir labai suprantamai tą tikslą nusakė ir Dievo vardu savo šventajame rašte (Talmude) įrašė žydai:

Ir pastatysiu tave virš kitų tautų.

Ta antžmogiška arijų, išrinktųjų, pateptųjų, Dievo pašauktųjų ideologija iki šios dienos labai plačiai ir tikslingai naudojasi sionistai, nors, teisybę pasakius, jie jos niekada ir nebuvo atsisakę. Išrinktoji tauta... ir viskas: karas po karo, revoliucija po revoliucijos – vyksta kruvinas tos sionistų inspiruotos idėjos eskalavimas.

Vakar Marksas, šiandien Sorosas.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, atsiradus Izraelio valstybei, žydų klausimas, atrodė, išsisprendė savaime ir visiems laikams. Daugelis tautų, jausdamos nemažą kaltę dėl masinio žydų naikinimo, visokiais būdais stengėsi užglostyti tą žaizdą. Pasipylė nemažai diplomatinių atsiprašymų, materialinių ir moralinių kompensacijų. Antisemitizmas grimzdo į užmarštį. Užgaulioti šitaip baisiai nukentėjusius ir per stebuklą išlikusius žydus tapo amoralu.

Antisemitizmo atgimimas

Tačiau laikas palengva ėmė keisti susidariusią padėtį. Žydai iš labiausiai nuskriaustos tapo agresyviausia tauta arabų pasaulyje. Šiai labai sunkiai, Izraelio piliečiams nepakeliamai karo naštai ėmė vadovauti pasaulinis sionizmas ir palengva atstatė kai kurias jau beveik užmirštas žydų vertinimo kategorijas. Sionistų agresyvumas palietė ne tik arabus, atsirado jų organizuojamas globalizmas, kuris savaime gimdo didelių ir mažų tautų pasipriešinimą. Kaip priešnuodis žydų įsigalėjimui vėl iš numirusių pakilo nacionalizmas, fašizmas ir šovinizmas. Atsirado tam dvasiniam iškrypimui pritariančios organizacijos.. Ir viskas prasidėjo iš naujo. Atgimsta žydų iš Egipto išvarymo legendos, Torkvemados siutas, carizmo laikų pogromų tikslingumas ir Hitlerio svaičiojimai, kurie nusėda gyvenimo nemačiusių paauglių smegenyse.

Tačiau kaltinti vien tiktai tuos išsišokėlius negalima. Tai ne priežastis, o daugeliu atvejų tik neteisingos tautinės politikos pasekmės. Giliau žvilgtelėjus į šią problemą, atsiranda net paprasta akimi įžiūrimas pačių žydų noras, kad būtų taip, o ne kitaip. Žydai vėl į savo rankas ima antisemitizmo išlikimo problemų. Atsirado labai gausi antisemitinė literatūra. Ir kas keisčiausia, apie 80 proc. tos literatūros autoriai yra patys žydai. Semitais vadinami ne vien tik žydai, bet ir jų biblijiniai pusbroliai arabai, finikiečiai, aramėjai ir dalinai gruzinai. Juos riša bendras kalbų panašumas, kaip mus, latvius ir prūsus, riša baltų kalbų panašumas. Tame vertinime nėra jokio politinio arba religinio prieskonio. Tai lingvistų bendras požiūris.

Remiantis tiktai politiniu požiūriu, išeitų, kad patys žydai yra didžiausi antisemitai, kurie jau geras šimtmetis naikina savo pusbrolius arabus. Antisemitizmas yra žydų egzistencijos ideologija. Jeigu nebūtų antisemitizmo, išnyktų ir žydus vienijantis pradas. Niekieno nepastebimi, nebarami ir nepersekiojami žydai greitai asimiliuotųsi ir išnyktų didelių tautų terpėje. Jų pačių kurstomas antisemitizmas verčia juos organizuotis, vienytis ir gyventi uždarų kanalų gyvenimą. Ne veltui Maksimas Gorkis rašė: „Kiekvienas žydas tam ir gimsta, kad tarp kitataučių kurstytų antisemitizmą“.

Galų gale reikia skirti semitizmą nuo sionizmo. Sionizmas tolygus fašizmui. Tai ideologija išaukštinanti tik žydų tautą ir niekinanti kitas tautas. Tik atsikratėm žydų suorganizuoto pasaulinio komunizmo, kaip tučtuojau atsirado sionistų organizuojamas globalizmas. Tai viena ir ta pati arijų ideologija, pretenduojanti diktuoti savo valią visam pasauliui. Jeigu netikite manimi, pasiskaitykite įdėmiau Talmudą.

Ką reiškia dievo išrinktoji tauta?

Tai tie patys arijai nacistai, ibermenšiai, supermenai, pašaukti valdyti kitus. Kodėl aš turiu priimti judėjų katalikams primestą elgesio normą – gavęs nuo jų per dešinę ausį, tučtuojau atkišti kairę? Tegul tokios vergiškos ideologijos išradėjai kitiems atkiša nors užpakalį padoriam spyriui į sėdynę. Kas Rusijoje paruošė ir pravedė revoliuciją? Pirmoje V.Lenino sukurtoje vyriausybėje iš 47 komisarų 42 buvo žydai, lenkas F.Dzeržinskis, latvis Berzinis, lietuvis Smilga ir pora gruzinų. Savo valdžios apogėjuje Leiba Troškis rašė: „Mes privalome Rusiją paversti dykuma, apgyvendintą baltais negrais, kuriems duosime tokią tironiją, kurios niekad nesapnavo patys baisiausi Rytų despotai. Skirtumas bus tik tas, kad tironija bus ne iš dešiniųjų, o ši kairiųjų pusės, ir ne baltoji, o raudonoji. Mes praliesime tokias kraujo upes, prieš kurias pakraups visos žmogiškosios netektys kapitalistiniuose karuose. Stambiausi bankininkai už okeano dirbs su mumis (irgi žydai) glaudžiausiai kontaktuodami. Jei mes laimėsime revoliuciją, palaušime Rusiją, o ant jos antkapių lūženų įtvirtinsime sionizmo valdžią, tapsime tokia jėga, prieš kurią suklups visas pasaulis“.

Bet viso pasaulio neprireikė, atsirado J.Stalinas, todėl truputėlį sugrįžkime į praeitį.

Izraelio sukūrimas

Paskaitykite sionistų pasirašytus dokumentus su hitlerininkais. Izraelį praktiškai sukūrė žydų persekiojimai Europoje, tik A.Hitleris gerokai persistengė. Tai patvirtina turtingųjų žydų išvykimas iš Vengrijos karo metu. Sionistų sumanyto holokausto skaičiai taip pat gerokai padidinti, bet ir vėl tik tam, kad būtų galima pateisinti sionizmo politiką.

Žydų valstybės atkūrimo idėja kilo dar 1917 metais, kai sionizmo vadas Trebičius-Linkolnas žydas Mozė Pinkelė perskaitė Anglijos užsienio reikalų ministro (irgi žydo) Balfuro paskelbtą deklaraciją. Tai buvo viso labo ministro laiškas savo bičiuliui milijonieriui Rotšildui. Tame dokumente jis viską labai supaprastino: girdi, anglai Palestinoje duoda žemę, sionistai tenai siunčia savo žmones, o multimilijonierius juos finansuoja ir visi kartu atstato tėvynę, kurioje turėtų sutilpti visi žydai. Tokiu būdu, ir žydai, ir kitos tautos atgautų ramybę.

Tačiau žydai sionistai centrui nepakluso ir į žadėtąją žemę nevažiavo. Jie pabandė sukurti žydų Kurto Eisnerio arba Kosmonovskio ir Eugeno Levinė-Nyseno vadovaujamą Bavarijos tarybų respubliką. Tos nesąmonės, kurias jie pridarė Miunchene, vėliau atvedė valdžion Hitlerį. Rusijoje atsirado Birobidžanas. Todėl sionizmo vadovai ėmė ieškoti būdų, kaip „paspausti“ savo tautiečius ir priversti juos važiuoti į Palestiną. Tik prasiveržus A.Hitleriui į valdžią, tokia galimybė atsirado. Sionistų lyderis Mozė Pinkelė susitiko su fiureriu, davė jam 300.000 markių nusipirkti laikraštį „Volkische Beobachter“ ir asmeniškai paprašė „gerokai spustelėti“ Vokietijos žydus, o paskui dūrė į fiurerį pirštu ir pasakė:

- Iš antisemitizmo gali kas nors išeiti, jeigu šį reikalą į savo rankas perims patys žydai.

Hitleris labai nesibrangino, o ką tik nupirkto nacių partinio laikraščio laužinį apsiėmė tvarkyti Vengrijos žydas Halošis, dar vadinamas Olandu Palošiu. Po ta slapyvarde slėpėsi tikrų tikriausias rabino sūnus ir senas žydo Alfredo Rozenbergo draugas. Hitleriui nebuvo kur dėtis, nes rašydamas „Mein Kampf“, jis pats pasisiūlė tokiam vaidmeniui. Jis pūtėsi: „Aš tikiu, kad šiandien įkūniju visagalio kūrėjo sumanymą: atsikratydamas žydų, kovoju už Viešpaties reikalą“. Dievas Dievu, bet sionistų pinigai irgi buvo ne iš šulinio pasemti ir paskirti „Žadėtajai žemei“ įsisavinti.

Žydų klestėjimas Vokietijoje

Kuo rėmėsi tokia keista sutartis? 1933 metų išvakarėse žydai sudarė vieną procentą Vokietijos gyventojų. Tačiau spaudos leidiniuose, kine ir bankininkystėje jų dalis pranoko 50 proc. Berlyne 55 proc. advokatų ir 52 proc. gydytojų buvo žydai. 15 žydų turėjo 718 postų firmų stebėtojų tarybose. Žodžiu, jie gyveno kaip inkstai taukuose ir į kažkokį nežinomą pasvietį belstis net ir nesvajojo. Be to, kliudė ir religiniai motyvai, nes Vokietijoje gyveno didžiulė dauguma žydų perkrikštų. Tada „Jewsch World“ („Žydų pasaulis“) paskelbė tokias sionistų nuostatas: „Žydas išlieka žydu netgi pakeitęs religiją. Krikščionis, kuris priima judėjų tikėjimą, žydu netampa, nes žydas - ne religinė, o rasinė sąvoka, tad laisvamanis žydas ir netgi žydas ateistas išlieka toks pat žydas kaip ir koks nors rabinas“.

Hitleriui įsakius, prasidėjo Reinharto Heidricho vadovaujamo gestapo ir žydų savigynos organizacijos Palestinoje „Hagana“ suartėjimas, peraugęs į glaudų bendradarbiavimą. Jis nebūtų buvęs toks sėkmingas, jeigu A.Eichmanas nebūtų atskleidęs antisemitams savos informacijos šaltinių. Savo pranešime jis rašė: „Viso pasaulio sionistų organizacija, jungianti įvairias partijas ir sąjungas, yra valdoma iš žvalgybos bei kontrolės centro, kuris politiniame žydų gyvenime atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį. Šis centras vadinamas „Hagana“, o tai reiškia „Savigyna“.

Vienas iš sionistų, kuris vedė intensyvias derybas Berlyne, buvo pavarde Školnik. Ja dangstėsi būsimasis Izraelio premjeras Levis Eškolas (Eschkol). 1965 m. vasarą jis žurnalui „Spiegei“ prisipažino: „Aš buvau su jais tiktai tam tikrą laiką, per pradinį Hitlerio režimo laikotarpį“.

Šios žydų savigynos organizacijos vadovas Feivelis Polkė (Polkes), gimęs Lenkijoje, karinis laipsnis – „Haganos“ vadas ir SD hauptšarfiureris. Adolfas Eichmanas pirmąkart su juo susitiko Berlyne 1937 m. vasario mėnesį. Abu žydai sutvirtino savo brolišką sąjungą restorane „Trauke“ prie zoologijos sodo.

Žydų emigracija į Palestiną

Eichmanas žydų pogrindžio kovotojui įteikė raštišką pasižadėjimą: „Reiche žydų atstovybei Vokietijoje bus daromas spaudimas, kad ji iš Vokietijos emigruojančius žydus verstų vykti tik į Palestiną, o ne į kurią nors kitą šalį. Ši priemonė visiškai atitinka vokiečių interesus, tad gestapas pasiruošęs imtis tokių priemonių.“

Feivelis Polkė savo naująjį bičiulį Eichmaną pasikvietė apsilankyti jo senojoje tėvynėje, taigi 1937 m. spalio 2 d. Haifoje iš garlaivio „Rumunija“ trapu nulipo toks vienas rašytojas, laikraščio “Berliner Tagblatt“ korespondentas, kaip tada buvo pasivadinęs Eichmanas. Jis susitiko su įvairiais reikalingais žmonėmis, o grįžęs atraportavo: „Radikalia vokiečių politika nacionalistiniuose žydų sluoksniuose labai džiaugiamasi, nes dėl jos žydų Palestinoje tiek padaugėjo, kad artimiausioje ateityje čia bus daugiau žydų negu arabų.“

Sukaupęs patirties ir paaukštintas tarnyboje, SS karininkas Adolfas Eichmanas po Austrijos anšliuso persikraustė į Rotšildų rūmus Vienoje. Drauge su bendrininkais žydais jis organizavo „Žydų emigrantų centrą“, tad veikiai iš 200.000 Austrijos žydų beliko tik saujelė. Kuo toliau, tuo darėsi gražiau. Po Sudetų srities, o po pusmečio ir visos Čekoslovakijos okupacijos, šitas emigracijos klausimų specialistas jau persikraustė į Izraelitų religinių bendruomenių tarybos pastatą Prahoje, įsteigė ten 32 skyrių biurą ir pavadino jį „Centrine taryba žydų klausimams Čekijoje ir Moravijoje spręsti“. Čia irgi darbavosi beveik vieni žydai. Eichmanas savo pavaldiniams davė užduotį – 300 žydų išvykstančių per dieną, be to, savame aišku, emigrantai privalo patys pasimokėti savo kelionę.

Hitleris, žinodamas sionizmo planus, pasiuntė savo patikėtinį Šachtą (irgi žydą) į Londoną. Jis turėjo aptarti kai kurias detales ir tolimesnį antisemitizmo finansavimą su banku „Samuel Co Samuel“. Lordas Brystedas, buvęs Markas Samuelis, išgirdęs apie tokį keistą planą, paprašė keleto dienų pasiūlymui apsvarstyti ir pasitarti su pasaulio sionistų kongreso pirmininku Chaimu Veicmanu.

- Mešuge, - nusikeikė sionistų vadas, išgirdęs jo abejones. – Ir kas gi, klausiu, kas tada važiuos į Palestiną? Aš jau geriau regėsiu kaip žūsta Vokietijos žydai, o ne kaip žūsta žydų valstybė Izraelis.

Žydui Reinhartui Heidrichui pasiūlymą, kad žydai privalo nešioti geltoną žvaigždę, nuolat jiems primenančią tikrąją tėvynę, davė taip pat žydiškai graikiškos kilmės abvero ir špionažo užsienyje vadas admirolas Kanaris.

Žydai Vengrijoje

Prieš karo pradžią Vengrijoje buvo apie 400.000 žydų, o 1944 m. jų skaičius viršijo milijoną. Tuo metu kovo mėnesį į Budapeštą atvyko Eichmanas. Jis iš karto užmezgė kontaktus su „Vadach“, viena iš žydų pabėgėlių pagalbos organizacijų, kuri išsiųsdavo žydus iš Vengrijos su netikrais dokumentais. Iš trijų šios pogrindinės organizacijos vadovų, inžinieriaus Komelio, publicisto Kostnerio ir trikotažo gaminių pirklio Jonelio Brando, Eichmanas pasirinko pastarąjį, nes SS jį žinojo iš senų laikų, mat 1933 m. jis buvo suimtas Berlyne po Reichstago padegimo ir susitarus paleistas.

- Aš galiu jums parduoti Vengrijos žydus, - pasisiūlė Eichmanas ir pasigyrė, iš kiek daug šalių jau yra juos išvaręs.

Jonelis Brandas per Eichmano procesą Jeruzalėje 1961 m. gegužės 29 d. prisiminė:

- Jis pasikvietė mane ir pasiūlė sandėrį. Jis buvo pasiruošęs man parduoti milijoną žydų, prekė mainais už kraują, kaip tada pasakė. Klausdamas jis padarė kalbos klaidą, kuri iki šiol skamba mano ausyse. Jis paklausė: “Ko norite, vyrų, sugebančių gaminti? (Užuot pasakęs „sugebančių apvaisinti“), vaikų, senių? Pasakykite“. Aš pasielgiu nelabai diplomatiškai, nes po tokio pasiūlymo buvau visiškai išmuštas iš vėžių. Pasakiau, kad ne man spręsti, kas turi likti gyvas, o kas ne. Aš norėčiau išgelbėti visus. Tada Eichmanas pasakė: „Taigi, kam tu teiki pirmenybę – prekei ar kraujui? Daugiau kaip milijoną aš kol kas parduoti negaliu, galbūt vėliau“.

Žydų planas prieš baltuosius

Aš nenoriu vertinti čia aprašytų žydų veiksmų. Dievas jų teisėjas, bet taip pat negaliu ir nutylėti, kad tie baisūs eksperimentai su savo tauta, tas kraujo biznis vardan žydų valstybingumo pačiame Izraelyje nėra smerkiamas. Jis visokiais būdais net bandomas pateisinti. Galų gale, tai pačių žydų reikalas, tačiau ir mes, lietuviai, visame pasaulyje jų kaltinami, kaip žydšaudžių tauta, privalome tiksliai žinoti, kiek toje fašistinėje bakchanalijoje nusikalto mūsų tėvai ir kiek abipusiai organizuotame holokauste nusikalto jie patys.

Lenkijos žydas Dovydas Griunas, pasivadinęs Benugurinu ir tapęs šios po dviejų tūkstančių metų atsikūrusios valstybės vadovu, labai keistai pabandė užversti paskutinį Izraelio kūrimo istorijos puslapį ir pareiškė:

„Žydas, kuris negyvena Izraelyje, gyvena nuodėmėje!“

Žodžiu, aš esu Viešpats tavo Dievas, kursai išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų... Pirma, neturėk kitų dievų tik mane vieną...

Ir tas vienintelis jų dievulis labai sąžiningai išsivedė juos į Žadėtąją Žemę, bet tik po to, kai egiptiečiai visus išvarė, kaip Egipto valstybingumo griovėjus. Pasimokę namuose ir vėl pasiblaškę po visą pasaulį, dabar jie vėl ruošiasi valdyti tą visą pasaulį. Taip kelis kartus įvyko Palestinoje, Europoje. Kažkas panašaus vyksta ir šiandien, nors praktiškai ta beprotiška globalizmo teorija jų tarpe neišnyko niekada.

1952 m., kai pasaulio tautos vėl buvo terorizuojamos šaltuoju karu, kai virš žmonijos pakilo atominio karo šmėkla, Budapešte įvyko rabinų suvažiavimas. Vienas iš jo organizatorių rabinas Emanuelis Rabinovičius pareiškė: „Mes turime suprasti, kad pats stipriausias mūsų ginklas yra rasistiniai prieštaravimai. Ilgą laiką įtikinėdami tamsiaodes rases, kad jos ilgus amžius kentė baltojo žmogaus prievartą ir išnaudojimą, mes pajėgsime jiems primesti savo rasinę sampratą. Amerikoje mes tikimės laimėti ypatingu būdu. Kurstydami negrus prieš baltuosius, mes tuo pačiu metu pabandysime įskiepyti baltiesiems kaltės kompleksą už negrų išnaudojimą ir kančias. Paskui mes padėsime negrams siekti pažangos visose gyvenimo srityse, kiekvienoje profesijoje, sporto ir pasilinksminimo pasaulyje. Turėdami tokį prestižą, negrai laisvai galės vesti baltąsias moteris ir padės pamatus kitam procesui, kuris galutinai mums leis pasiekti Amerikoje pagrindinį mūsų tikslą.

Todėl jau šiandien galiu jums pareikšti, kad dabar gimsta paskutinė baltųjų vaikų karta. Mūsų organizaciniai komitetai vardan taikos ir rasinės įtampos sumažinimo uždraus baltųjų žmonių santykiavimą tik su baltaisiais. Tokiu būdu baltoji rasė išnyks, nes juodojo ir baltojo kraujomaiša nulems baltojo žmogaus išnykimą, ir pats pavojingiausias mūsų priešas išliks tik atmintyje. Tada ateis dešimties tūkstančių mūsų eros metų, taikos ir pertekliaus metų, judėjų taikos (Pax Judaic), ir mūsų rasė besąlygiškai valdys visą pasaulį. Mūsų viršesnis intelektas leis mums viešpatauti ir valdyti visą pasaulį, apgyventą mažiau išsilavinusių žmonių“.

Štai kas yra tikrasis, biblijinis sionizmas, štai kodėl kitų tautų laisvės medis taip dažnai laistomas tironų ir patriotų krauju.

Iš kur terorizmas?

Iš tokių beprotiškų teorijų būtų galima pasišaipyti, bet 2001 m. spalio 3 d. ją dalinai patvirtino Izraelio premjeras Arielis Šaronas. Savo kabineto užklaustas apie tolimesnį JAV ir Izraelio karinį bendravimą beijo perspektyvas, jis pareiškė: „Neužmirškite, kad žydų tauta valdo Ameriką, ir amerikiečiai apie tai puikai žino“. Štai iš kur atsirado „Pasaulinio terorizmo“ idėja, leidžianti amerikiečiams ir izraelitams išdarinėti su arabais ką tik jie nori bei draudžianti arabams gintis nuo tų užpuolikų visomis jų turimomis priemonėmis. Rugsėjo 11 diena - tai naujausia „Luizitanijos“, Perl Harboro tipo provokacija, leidžianti bet kam paskelbti karą.

Hitleris, pradėjęs nuo Gleivico, irgi tokiu pat būdu statė savo tūkstantmetį reichą. Kas iš to išėjo, mano karta dar nepamiršo. Izraelio žmonės irgi turėtų suprasti, kad amžinai kariauti su arabais jiems nėra jokios prasmės, anksčiau ar vėliau arabai susijungs ir jokios amerikos jiems tada nebepadės...

Realiame gyvenime egzistuoja dar viena skaudi taisyklė:“ kiekviena tikra ar išprovokuota tragedija turi labai nemalonų pašalinį efektą. Ji atima iš liaudies galimybę racionaliai mąstyti. Po rugsėjo 11 dienos visų amerikiečių galvose atsirado tik viena mintis – atkeršyti! Provokatoriai tai puikiai supranta ir tokį vienodą visų piliečių nusiteikimą vadina patriotizmu. Nesvarbu kam, nesvarbu kokiu būdu, tačiau visiems patriotams staiga prireikia kraujo, nesvarbu, kad pirmoji karo auka tampa TIESA, kuri dundant patrankoms pakeičiama šlykščiausia propaganda, o ji savo ruožtu sveiką protą paverčia niekais. Nuo to prasideda visos žmonių nelaimės, nes valdžia juos priverčia atsisakyti dalies savo laisvių, kad galėtų atkeršyti už tai, ko niekada neturėjo įvykti. Kada pagaliau mes suprasim, kad atsisakyti laisvės vardan laisvės yra didžiausias absurdas? Tai rodo Lietuvos pavyzdys. Kodėl reikia keršyti rusams, o ne stalinams ir Hitleriams? Juk jie nuo stalinizmo nukentėjo ne mažiau negu mes. Bet, pasirodo, kad kerštas yra labai universalus. Jis labiausiai tinka besiveržiantiems į valdžią diletantams, kurie, įgavę šiokią tokią galią, vadovaujasi tik viena taisykle: kas ne su mumis, tas prieš mus.

Todėl nesikarščiuokim ir šaltai pamąstykim, kokiu būdu klestinti valstybė, izoliuota nuo likusio pasaulio dviem okeanais, sugebėjo kažkam tiek pakenkti ir įkyrėti, kad sukeltų tokią siaubingą kitų tautų reakciją? Todėl, kad smūgis lygus atosmūgiui. Kodėl Šveicarijos, kuri yra Europos centre, nepuldinėja jokie teroristai? Todėl, kad ji nesikiša į svetimus reikalus.

Amerikiečiai patys turi uždrausti savo lyderiams bet kokius teroro aktus prieš kitų tautų taikius gyventojus ir savo piliečius, kad neišprovokuotų naujų teroristinių atsakymų, kurie šiandien labiau panašūs į savigyną. Jie turi rasti būdą, kaip tarp kitų šalių sumažinti tokią užtarnautą neapykantą Amerikai. Vien patriotizmas čia nieko nepadės. Visi amerikiečiai pagaliau turi suprasti, kad be laisvės ir sveiko proto negali būti jokios kalbos apie jokį patriotizmą, nes patriotizmas, privestas iki absurdo, yra savo namuose gaminamas fašizmas.

Kaip rašo Kleras Volfas: „Amerika šiandien gyvena tokiam nepatogiam etape, kad vėlu pravesti kokį nors taikų darbą dabartinės sistemos rėmuose, bet dar labai anksti, kad būtų galima iššaudyti visus išgamas, sukūrusius tą sistemą“. Ta taisyklė jau galioja ir mums.

O lietuviai vis dar keršija ne Stalinui, bet rusams ir šaudo į juos tuščiais, pamazgų pripildytais patriotiniais šoviniais, atseit, ruskeliams po nosimi leidžia tautinius fejerverkus. Bepyškindami prarado milijonus už tranzitą, dvigubai primoka lenkams už naftą, žlugdo verslininkus, dirbančius su Rusija, o ant to mėšlyno besikapstantis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas vis dar kakariekuoja:

- Mano gyvenimo tikslas - pripratinti Rusiją prie demokratijos.

Tas kaimo Jurgis, diplomatijos mokęsis pas vietinį kleboną, labiau panašus į čigoną negu į ministrą. Jis su Lietuva eksperimentuoja, kaip čigonas su savo arkliu: atpratino jį nuo avižų, šieno, vandens, o paskui ir nuo gyvenimo.

Ką dievas baudžia, tam sumaišo protą. O jei protelio nėra? Tada pilnos kišenės prisipildo amerikoniškų dolerių...

Girdėjau, kad rusai paruošė didžiulį kompensacijos reikalavimą už 150 metų okupacijos žalą Gedimino ir Vytauto laikais...

„Karštas komentaras“

Perspausdinant nuoroda į "Karštą komentarą" būtina